Sveiki, skaitytojai,
Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky
gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000)
intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“
baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas
keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug
provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas
mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai
išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo
sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“
(2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing)
(2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su
kokybės indeksu.
Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus
darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną
(aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene
stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais,
o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija,
skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo
reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!),
tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta
smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip
Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir
korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau,
klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas
kitoks?
Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų
pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus,
rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir
ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik
pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip
ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš
vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl
laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui
būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs
Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas
idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai
gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai
kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų
visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams
žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš
režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir
kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti
dažniau.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą