Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jei Bylo gatvė prabiltų" / "If Beale Street Could Talk"

Sveiki,

Po itin sėkmingos Barry Jenkins juostos „Mėnesiena“ (2016), režisierius grįžta vėl „Oskarui“ nominuotu filmu „Jei Bylo gatvė prabiltų“ (angl. If Beale Street Could Talk) (2018), kuris pasakoja apie XX amžiaus antrojoje pusėje vykusius rasistinius baltųjų išpuolius prieš juodaodžius, jų engimą, teisėsaugos sistemos baisumus. Filmą tikriausiai galima lyginti su panašiu metu pasirodžiusiu kitu filmu „Juodaodis iš Kukluksklano“ dėl bendro neapykantos juodaodžiams dešimtmečio bei panašios tematikos.

Kaip ir filme „Mėnesiena“, taip ir šiame, režisierius laikosi savito režisūros braižo. Žiūrovas protu suvokia, kad pasakojama apie itin žiaurius dalykus, tačiau pats filmo tonas toks minkštas, švelnus ir melancholiškas, kad nebereikia vaizduoti nei prievartos scenos, nei visų tų žiaurių įvykių vyrų kalėjime, juos iš esmės mums papasakoja garso takelis, priartintas aktoriaus veidas pirmame plane ir galų gale pati tyla, neištransliuotas žodžiais ir veiksmais veikėjų skausmas. Siužetinė linija gana paprasta: jauna mergina tampa nėščia, tačiau jos vaikinas pakištas ir apkaltintas išžaginimu ir įgrūdamas į kalėjimą. Niekas nenori imtis šios bylos, ji kainuoja didžiulius pinigus, o pagrindinė liudytoja išvykusi į Puerto Riką... Kuo viskas gali baigtis? Arba pavyks mylimąjį ištraukti iš kalėjimo, arba ne. Visa kita palikta režisūrinei galiai, kuri išties specifinė, kiek primenanti kitų režisierių manieras, bet bendrame B. Jenkinso kūrinyje tai susisluoksniuoja ir tampa savitu atspalviu.

Kai kurios scenos itin poetiškos ir estetiškai muzikalios, primenančios sąmonės svyravimą atminties labirintuose, todėl pati filmo kompozicija – tai kelionė iš dabarties į praeitį, sudurstyta prisiminimais ir dabarties įvykiais koliažo principu. Tai iš tikrųjų veikia, pavyzdžiui, kad ir gimimo sceną, kada močiutė padeda gimti savo anūkui. Trys kartos ir tas motiniškas pažadas nepalikti mažylio. Išties, atrodo, jau scena lyg idėjiškai nuvalkiota, bet vis tiek emocionaliai veikia tame neteisybės ir brutalumo pasaulyje.

Gražus atmosferinis filmas apie nelengvus laikus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela