Spektaklis "Naujasis nuomininkas", režisierius Žilvinas Vingelis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mielieji!

 

Buvau nustebintas režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Naujasis nuomininkas“, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos teatre šį rudenį (2026) dėl keletas priežasčių. Tiesą sakant, nieko nebuvau matęs iš šio režisieriaus pastatymo, nors kontekstuose teko girdėti apie jo spektaklį „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Režisierius pamažu, kaip suprantu, įgauna įdirbį, kadangi teatro pasaulyje intensyviai pradėjo kurti daugmaž nuo 2016 metų ir jau pastatė ne vieną dėmesio vertą spektaklį. Paprastai režisierius pristatomas kaip jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierius, vizualinio, eksperimentinio bei šiuolaikinio teatro kūrėjas ir dramaturgas. Jis garsėja tuo, kad savo spektakliuose intensyviai jungia klasikinius tekstus su moderniomis technologijomis, multimedija, vaizdo projekcijomis ir netikėtais scenografiniais sprendimais. Ir tokiais epitetais po „Naujojo nuomininko“ netikėti neįmanoma.

 

Autorius naudoja rumunų ir prancūzų dramaturgo Eugène Ionesco (1909-1994) pjesės „Naujasis nuomininkas“ medžiagą. Eugène Ionesco paprastai pristatomas kaip vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų ir rumunų kilmės dramaturgų, laikomas absurdo teatro pradininku bei klasiku. Savo kūryboje jis derino komiškus ir tragiškus elementus, taip atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą, dvasinę tuštumą bei komunikacijos beprasmybę. Viena ryškiausių ir metaforiškiausių jo pjesių yra vienaveiksmė tragikomedija „Naujasis nuomininkas“, parašyta 1953 metais, o pirmą kartą pastatyta scenoje 1955 metais Helsinkyje (Prancūzijoje premjera įvyko 1957 metais). Šiame kūrinyje pasakojama apie į tuščią butą atsikraustantį vyrą, kurį krovikai palaipsniui visiškai užkrauna daugybe nereikalingų baldų ir daiktų, kol jis pats tampa nebematomas. Per šį siurrealistinį ir groteskišką daiktų antplūdžio vaizdinį Ionesco taikliai parodo, kaip materializmas ir buitis galiausiai uždusina ir sunaikina pačią žmogaus asmenybę.

 

Ž. Vingelis su pjesės medžiaga kuria vizualinį teatrą, kuris man priminė kino režisieriaus Michelis Gondry, o pastarasis sukūrė tokius filmus kaip „Jausmų galia“ (orig. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004 m.), „Gėlėti sapnai“ (2006) ir kt. Tai sapniškas, iš fragmentų ir skirtingų dimensijų besijungiančių pasakojimų koliažo kino režisierius, kurio darbuose atpažinau ir tam tikruosius Ž. Vingelio pastatymo elementus. Pjesė prasideda tokiame papilkėjusiame bute (efektyvus ir klaustrofobiškai tuščias butas), vizualinis film noir variantas kuria tokį XX amžiaus kafkišką grėsmingą atmosferą. Kalbasi veikėjas naujasis nuomininkas (aktorius Jonas Baranauskas) su kuoktelėjusia moteryte (aktorė Kamilė Andriuškaitė). Visas pusvalandis skirtas cirko akrobatikai ir žaidimui. Du Super Mario primintys krovikai (aktoriai Karolis Norvilas ir Liudas Vyšniauskas) absurdiškai nešioja ir dėlioja nuomininko lagaminus, ieško jiems tinkamos vietos, tačiau tik vėliau žiūrovas supranta, jog tie krovikai iš esmės tėra tik nervų ląstelės, impulsai perstatyti ir suvokti asmenybę ir per daiktus, ir per sukauptas patirtis žmogaus atmintyje. Kitaip sakant, tai tam tikri proto generavimo laidininkai, leidžiantys pažvelgti, kas dedasi iš pažiūros itin statiškame ir mažai ką veikiančiame nuomininko (pa)sąmonėje.

 

Tiesą sakant, pirmoji pjesės pastatymo dalis nelabai sužavėjo, maniau, kad absurdo teatras taip nieko ir nenuveiks, tačiau  būtent eksperimentinė Vingelio režisūrinė išmonė pribloškė savo evoliucija. Iš pažiūros kafkiška buto atmosferą keičia vizualinių medijų ir triukų barokas. Tiek daug visokiausių dekoracijų perteikti veikėjo vidiniams procesams, jo psichoanalizei, kad likau gerąja to žodžio prasme priblokštas. Kodėl priblokštas? Triukai manęs teatre neveikia ir nejaudina, esu žmogaus charakterio kūrimo teatro gerbėjas, tačiau šįkart ėmė Vingelio spektaklis ir absoliučiai įtraukė į psichoanalizę, kur atsiveria dimensijų įvairovė, siurrealistinis veikėjo landžiojimas po lagaminų (supresuotų prisiminimų ir daiktų, apibrėžiančių asmenybės tapsmą) babelišką sieną, kur veikėjas keičia proporcijas, stilių, judesius ir kalbą. Scena užsipildo ir grėsmingai priartėja savo kolosaliu daiktiniu turiniu prie žiūrovo, bet kartu tampa padidinamuoju stiklu nuomininko tapatybės besijungiantiems ir griūnantiems suvokimo, atpažinimo ir priėmimo procesams.

 

Nors spektaklis akcentuoja daiktiškumą, jų perteklių, kuris itin vargina šiuolaikinį žmogų, bet man šis spektaklis ne tiek apie daiktų ir žmogaus ryšį, kiek technologijomis, projektoriais, apšvietimais išgautas noir prisiminimų skruzdėlynas, kuriame veikia kaip atskiri veikėjai bėglys ir policininkai. Tiesa, iki galo taip ir neaišku tikrasis tų sukrautų lagaminų poveikis vaizduojamam individui, tačiau ekspresija byloja, kad ten ne konkretybė svarbi, o emocija, t. y. baimių, džiaugsmų, traumų, nostalgijos, meilės vaiduoklių namai, kurie vienas su kitu koreliuoja savita logikos seka.

 

Režisierius teigia: „Daiktai valdo mūsų gyvenimą, jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę, provokaciją.“ Jeigu tikitės iš spektaklio absoliutaus ir blaivaus aiškumo – nieko panašaus nebus. Eksperimentinis vizualinis spektaklis stengiasi analizuoti jausminius procesus kaip objektą, o ne priežasčių ir pasekmių įprastinius santykius, todėl pamačiau, kad išėjusieji iš šio spektaklis (bent jau dalis) buvo daugiau ar mažiau sutrikę, nežinantys, ką iš tikrųjų pamatė ir griebėsi nuo minkštasuolių skrajutes, kad rastų tuos atsakymus arba bent dalines nuorodas, ką mąstyti ir galvoti apie „Naująjį nuomininką“.

 

Gal klasikinio teatro žiūrovams spektaklis pasirodys pernelyg futuristinis, primenantis absurdo teoriją iš egzistencialistų ir Beketo literatūros, kai gyvenimas ir pasaulis yra dekoracijos, o veikėjas yra jų įkalintas, patyria svetimumą ir absurdiškumą. Ir taip galima pamatyti nuomininką, o kodėl gi ne? Pasaulyje, kurio dekoracijas sau susikuriame taip, kaip norime, netenkame tikrovės kolektyvinio pojūčio, nes tikrovė perkeliama į tą variantą, kurį trokšta individas. Daiktų ir patirčių šiandienos pertekliaus tikrovėje kiekvienas gyvena savo sukurtoje versijos visatoje, susikalbame mažais teleekranais, kurių motyvas panaudotas pačiame spektaklyje, todėl atrodo, kad žmogus susitveria ištisą imperiją, kurią gali valdyti ir kontroliuoti, bet iš tikrųjų čia nutinka paradoksas – jis atsitveria nuo kitų pasaulių ir visatų, todėl tampa mažytis, susvetimėjęs, neišgirstas ir nesuprastas tarsi elfas stiklinėje kolboje. Yra, žinokite, ką pamąstyti! Tai spektaklis, kai triukai suveikia kaip simbolių ir metaforų kakofonija, kuri tampa aliuzija į mūsų atpažįstamos tikrovės modelius. Kartą pamatyti, mano galva, verta.

 

Maištinga Siela