Sveiki, mielieji!
Buvau nustebintas režisieriaus Žilvino Vingelio
spektaklio „Naujasis nuomininkas“, kurio premjera įvyko Klaipėdos dramos
teatre šį rudenį (2026) dėl keletas priežasčių. Tiesą sakant, nieko nebuvau
matęs iš šio režisieriaus pastatymo, nors kontekstuose teko girdėti apie jo
spektaklį „Alisa Veidrodžių karalystėje“. Režisierius pamažu, kaip suprantu,
įgauna įdirbį, kadangi teatro pasaulyje intensyviai pradėjo kurti daugmaž nuo
2016 metų ir jau pastatė ne vieną dėmesio vertą spektaklį. Paprastai režisierius
pristatomas kaip jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierius, vizualinio,
eksperimentinio bei šiuolaikinio teatro kūrėjas ir dramaturgas. Jis garsėja
tuo, kad savo spektakliuose intensyviai jungia klasikinius tekstus su
moderniomis technologijomis, multimedija, vaizdo projekcijomis ir netikėtais
scenografiniais sprendimais. Ir tokiais epitetais po „Naujojo nuomininko“
netikėti neįmanoma.
Autorius naudoja rumunų ir prancūzų dramaturgo Eugène
Ionesco (1909-1994) pjesės „Naujasis nuomininkas“ medžiagą. Eugène Ionesco paprastai
pristatomas kaip vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų ir rumunų kilmės
dramaturgų, laikomas absurdo teatro pradininku bei klasiku. Savo kūryboje jis derino
komiškus ir tragiškus elementus, taip atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus
susvetimėjimą, dvasinę tuštumą bei komunikacijos beprasmybę. Viena ryškiausių
ir metaforiškiausių jo pjesių yra vienaveiksmė tragikomedija „Naujasis
nuomininkas“, parašyta 1953 metais, o pirmą kartą pastatyta scenoje 1955 metais
Helsinkyje (Prancūzijoje premjera įvyko 1957 metais). Šiame kūrinyje pasakojama
apie į tuščią butą atsikraustantį vyrą, kurį krovikai palaipsniui visiškai
užkrauna daugybe nereikalingų baldų ir daiktų, kol jis pats tampa nebematomas.
Per šį siurrealistinį ir groteskišką daiktų antplūdžio vaizdinį Ionesco
taikliai parodo, kaip materializmas ir buitis galiausiai uždusina ir sunaikina
pačią žmogaus asmenybę.
Ž. Vingelis su pjesės medžiaga kuria vizualinį teatrą,
kuris man priminė kino režisieriaus Michelis Gondry, o pastarasis sukūrė tokius
filmus kaip „Jausmų galia“ (orig. Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004
m.), „Gėlėti sapnai“ (2006) ir kt. Tai sapniškas, iš fragmentų ir skirtingų
dimensijų besijungiančių pasakojimų koliažo kino režisierius, kurio darbuose
atpažinau ir tam tikruosius Ž. Vingelio pastatymo elementus. Pjesė prasideda tokiame
papilkėjusiame bute (efektyvus ir klaustrofobiškai tuščias butas), vizualinis film
noir variantas kuria tokį XX amžiaus kafkišką grėsmingą atmosferą. Kalbasi veikėjas
naujasis nuomininkas (aktorius Jonas Baranauskas) su kuoktelėjusia moteryte (aktorė
Kamilė Andriuškaitė). Visas pusvalandis skirtas cirko akrobatikai ir žaidimui. Du
Super Mario primintys krovikai (aktoriai Karolis Norvilas ir Liudas
Vyšniauskas) absurdiškai nešioja ir dėlioja nuomininko lagaminus, ieško jiems
tinkamos vietos, tačiau tik vėliau žiūrovas supranta, jog tie krovikai iš esmės
tėra tik nervų ląstelės, impulsai perstatyti ir suvokti asmenybę ir per daiktus,
ir per sukauptas patirtis žmogaus atmintyje. Kitaip sakant, tai tam tikri proto
generavimo laidininkai, leidžiantys pažvelgti, kas dedasi iš pažiūros itin
statiškame ir mažai ką veikiančiame nuomininko (pa)sąmonėje.
Tiesą sakant, pirmoji pjesės pastatymo dalis nelabai
sužavėjo, maniau, kad absurdo teatras taip nieko ir nenuveiks, tačiau būtent eksperimentinė Vingelio režisūrinė
išmonė pribloškė savo evoliucija. Iš pažiūros kafkiška buto atmosferą keičia
vizualinių medijų ir triukų barokas. Tiek daug visokiausių dekoracijų perteikti
veikėjo vidiniams procesams, jo psichoanalizei, kad likau gerąja to žodžio
prasme priblokštas. Kodėl priblokštas? Triukai manęs teatre neveikia ir
nejaudina, esu žmogaus charakterio kūrimo teatro gerbėjas, tačiau šįkart ėmė
Vingelio spektaklis ir absoliučiai įtraukė į psichoanalizę, kur atsiveria
dimensijų įvairovė, siurrealistinis veikėjo landžiojimas po lagaminų
(supresuotų prisiminimų ir daiktų, apibrėžiančių asmenybės tapsmą) babelišką
sieną, kur veikėjas keičia proporcijas, stilių, judesius ir kalbą. Scena užsipildo
ir grėsmingai priartėja savo kolosaliu daiktiniu turiniu prie žiūrovo, bet
kartu tampa padidinamuoju stiklu nuomininko tapatybės besijungiantiems ir griūnantiems
suvokimo, atpažinimo ir priėmimo procesams.
Nors spektaklis akcentuoja daiktiškumą, jų perteklių,
kuris itin vargina šiuolaikinį žmogų, bet man šis spektaklis ne tiek apie daiktų
ir žmogaus ryšį, kiek technologijomis, projektoriais, apšvietimais išgautas noir
prisiminimų skruzdėlynas, kuriame veikia kaip atskiri veikėjai bėglys ir
policininkai. Tiesa, iki galo taip ir neaišku tikrasis tų sukrautų lagaminų
poveikis vaizduojamam individui, tačiau ekspresija byloja, kad ten ne
konkretybė svarbi, o emocija, t. y. baimių, džiaugsmų, traumų, nostalgijos,
meilės vaiduoklių namai, kurie vienas su kitu koreliuoja savita logikos seka.
Režisierius teigia: „Daiktai valdo mūsų gyvenimą,
jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu
pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę,
provokaciją.“ Jeigu tikitės iš spektaklio absoliutaus ir blaivaus aiškumo –
nieko panašaus nebus. Eksperimentinis vizualinis spektaklis stengiasi
analizuoti jausminius procesus kaip objektą, o ne priežasčių ir pasekmių įprastinius
santykius, todėl pamačiau, kad išėjusieji iš šio spektaklis (bent jau dalis)
buvo daugiau ar mažiau sutrikę, nežinantys, ką iš tikrųjų pamatė ir griebėsi
nuo minkštasuolių skrajutes, kad rastų tuos atsakymus arba bent dalines nuorodas,
ką mąstyti ir galvoti apie „Naująjį nuomininką“.
Gal klasikinio teatro žiūrovams spektaklis pasirodys
pernelyg futuristinis, primenantis absurdo teoriją iš egzistencialistų ir Beketo
literatūros, kai gyvenimas ir pasaulis yra dekoracijos, o veikėjas yra jų
įkalintas, patyria svetimumą ir absurdiškumą. Ir taip galima pamatyti
nuomininką, o kodėl gi ne? Pasaulyje, kurio dekoracijas sau susikuriame taip,
kaip norime, netenkame tikrovės kolektyvinio pojūčio, nes tikrovė perkeliama į
tą variantą, kurį trokšta individas. Daiktų ir patirčių šiandienos pertekliaus
tikrovėje kiekvienas gyvena savo sukurtoje versijos visatoje, susikalbame mažais
teleekranais, kurių motyvas panaudotas pačiame spektaklyje, todėl atrodo, kad
žmogus susitveria ištisą imperiją, kurią gali valdyti ir kontroliuoti, bet iš
tikrųjų čia nutinka paradoksas – jis atsitveria nuo kitų pasaulių ir visatų,
todėl tampa mažytis, susvetimėjęs, neišgirstas ir nesuprastas tarsi elfas stiklinėje
kolboje. Yra, žinokite, ką pamąstyti! Tai spektaklis, kai triukai suveikia kaip
simbolių ir metaforų kakofonija, kuri tampa aliuzija į mūsų atpažįstamos tikrovės
modelius. Kartą pamatyti, mano galva, verta.
Maištinga Siela
