Sveiki!
Laukiau šio serialo tęsinio su nekantrumu, nes
ankstesni Ian Brennan ir Ryan Murphy sukurti „Monstro“ sezonai patiko. Ryano
Murphy ir Iano Brennano sukurta biografinė kriminalinė antologija vadinasi „Monstras“,
o kiekvienas jos sezonas turi atskirą, konkretų pavadinimą. Pirmasis
sezonas „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ (Monster: The Jeffrey Dahmer
Story) pasakoja apie pagarsėjusį JAV serijinį žudiką ir kanibalą Jeffrey
Dahmerį. Antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendesų istorija“
(Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story) nagrinėja brolių Menendezų bylą,
1989 metais nužudžiusių savo tėvus Beverli Hilse, o trečiasis sezonas
„Monstras: Edo Geino istorija“ (Monster: The Ed Gein Story) yra skirtas liūdnai
pagarsėjusiam žudikui bei kapų plėšikui Edui Geinui. Naujausias sezonas skirtas
jau ne kartą ekranizacijos sulaukusi Lizės Borden istorija, kuri ir stebina, ir
drauge šokiruoja „Monstras: Lizės Borden istorija“ (angl. Monster:
The Lizzie Borden Story), pastarosios asmenybė tapo centrine ketvirtojo
sezono figūra.
Ian ir Ryan Holivude sukūrė ištisą antologijų tinklą,
kuris demonstruoja savitą seksualų stilių ir nagrinėja pačias įvairiausias
istorijas, jas savaip interpretuoja, karikatūrina ir paverčia amerikietiškos
kultūros atributiniais prekiniais ženklais, kurie nebūtinai turi atrodyti
realistiški, nors ir yra dokumentuoti. Štai vienas sėkmingiausių ir ilgiausių
jųdviejų projektų – „Amerikietiška siaubo istorija“ jau sulaukė 13 sezono ir
kaskart vis atrodo prasčiau. Atrodo, kad tai, kas turėtų būti aname seriale,
kūrėjai visas galias atidavė taip pat siaubo nestokojančiam „Monstro“
projektui, kuriame galime atpažinti geriausius pirmųjų sezonų „Amerikietiško
siaubo istorijos“ kultūrinius dėmenis. Deja, gali būti, kad „Monstras“ taip pat
gali greitai išsikvėpti, kaip tai padarė kultinė „Amerikietiška siaubo istorija“.
Apie Lizę Borden sukurti net keli atskiri kino
projektai ir net 2014 metų serialas „Lizė Borden paėmė kirvį“ bei tęsinys „Lizės
Borden kronikos“, kuriuose nusifilmavo Christina Ricci, yra ir filmas „Lizė“,
kuriame pasirodė Kristen Stewart. Medžiaga nemenkai pažįstama masinio kino ir
serialo žiūrovams, tad visada įdomu, ką galima naujo pateikti, o naujiena yra
tai, kad Lizės vaidmuo patikėtas mažai kam žinomai jaunajai Ella Beatty
(aktorių Warreno Beatty ir Annette Bening dukrai), kuri savitos išvaizdos
sugebėjo vizualiai savitai perteikti Lizės Borden naują įvaizdį.
Tikroji Lizė Borden (1860–1927) buvo amerikietė iš Fol
Riverio miesto Masačiusetso valstijoje, tapusi vienos garsiausių XIX a.
pabaigos žmogžudysčių bylų JAV pagrindine įtariamąja. 1892 m. rugpjūčio 4 d.
jos tėvas Andrew Borden ir pamotė Abby Borden buvo žiauriai užkapoti kirviu
savo namuose, o pati Lizė, kuri tuo metu vienintelė iš šeimos narių buvo
namuose, buvo sulaikyta ir teisiama. Nors visi netiesioginiai įrodymai rodė jos
kaltę, 1893 m. prisiekusiųjų teismas ją išteisino, tačiau visuomenės akyse ji
liko atstumtąja iki pat savo mirties 1927 metais, o jos vardas ilgainiui tapo
JAV popkultūros ir folkloro dalimi.
Istorija sukonstruota, kaip jau ir būdinga šių autorių
antologijoms, chaotiškai klijuojant nechronologine seka istorijos fragmentus,
įpinant fantazy motyvų, paralelinių istorijų ir vizijų. Man patinka tas
sodrus, turtingas kultūrine prasme koliažas. Ypač juo mėgavausi trečiajame
sezone, o šiame autoriai tarsi pratęsia paralelinių siaubo istorijų koliažinį
žemėlapį. Moterų žudikių istorijos, atskleidžiančios „moteriško įniršio“ temą
skirtingose epochose. Pirmoji paralelė skirta XX a. pabaigos JAV serijinei
žudikei Aileen Wuornos (vaidina Sarah Paulson), kuri seriale vaizduojama kaip
apsėsta Borden legendos, taip palyginant skirtingą visuomenės požiūrį į
išteisintą pasiturinčią moterį ir nuteistą visuomenės atstumtąją. Antroji
linija per gotikinius prisiminimų intarpus pasakoja apie XVI a. vengrų
„Kruvinąją grafienę“ Elžbietą Batori (vaidina Vicky Krieps), kurios šiurpios
istorijos tarnaitės lūpomis veikia kaip psichologinis katalizatorius,
įkvepiantis Lizę nusikaltimui. Be to, kūrėjai į siužetą laisvai integravo ir
realią 1893 m. Berthos Manchester nužudymo kirviu bylą, pateikdami ją kaip
Lizės ir jos tarnaitės „repeticiją“ prieš tėvų žmogžudystę. Visi šie motyvai susukti
taip, kad atstumtosios žudikės iš esmės yra ne kraugerės, bet aukos, kurios
palūžusios priešinosi prieš savo smurtautojus taip, kaip išmanė.
Lizė Borden turi savo kampelį – balandžių pašiūrę ir
vyšnių sodą, tačiau jos pamotė (aktorė Rebecca Hall) ją nuolatos žemina ir
juodina, baudžia pačiomis baisiausiomis bausmėmis. Keisti Lizės tėvų santykiai
perteikti kaip Adamsų šeimynėlė: nelaiminga santuoka, grįsta ekonominiais
santykiais ir tuometinės visuomenės standartais paskatina veikėjus elgtis
anomaliai, o tiksliau – sadistiškai. Veikėjai nepanašūs į dokumentinio filmo
kartotes, autoriai nesistengia būti realistiški, jie žaidžia popkultūros
klišėmis ir kuria karikatūrinius personažus, kurie spalvingi, įdomūs, dažnai
vienkrypčiai, perspausti, o jų santykiai dažnai obsesiniai ir pagrįsti
seksualine motyvacija.
Lizės ir jos namų tarnaitės lesbietiška istorija itin
čionai išplėtota: kruopšti, įžvalgi europietė amerikiečių namuose dirba kaip
Pelenė, tačiau tampa ir meiluže tiek Lizei, tiek jos tėvui. Tarnaitė skaito
Lizei pasaką apie kraujo ritualo karalienę ir sužadina neribotas fantazijas. Serialas
tarsi demonizuoja pačią vaizduotę, jos beribę galią, nes vedina folklorinių
mitų Lizė imi idealizuoti mirtį, kraują ir atsinaujinimo, išsilaisvinimo
galimybes. Ir visa tai vyksta ne bet kaip, o skambant grupės „The Runways“ roko
muzikos 1976 m. hitui „Cherry Bomb“ fonui, kurį praniūniavau keletą serijų.
Man patiko ir šis sezonas. Sunku pasakyti, ar jis mano
mėgstamiausias, nes labai patiko trečiasis. Ir visiškai priešingai, nei
daugeliui, man pirmasis sezonas, labiausiai apdovanotas visokiomis nominacijos,
pasirodė labiausiai prėskas. Tai skonio reikalas. Man priimtinas šios
antologijos karikatūrizmas, netikėtos sąsajos su kitomis žudikų istorijomis,
apjungiant į vieną bendrą konceptualų įvalkalą. Neišvengiama šiame seriale ir
poteisminė Lizės naujas mito kūrimas, sufražistės fasadas, nors prieš
žmogžudystes tikroji Lizė dalyvavo įprastoje to meto bažnytinėje ir
labdaringoje veikloje (pvz., Moterų krikščionių blaivybės sąjungoje, ligoninės
komitete), tačiau politiniu moterų balsavimo teisės judėjimu ji nesidomėjo ir
aktyviai jame nedalyvavo nei prieš teismą, nei po jo, tad serialo politinis
finalinis akcentas daugiau išliko kūrėjų vizija, jog apskritai Lizės asmenybė
buvo auka, kuri savo jėgomis kovodama prieš blogį išvadavo ne vien save, bet ir
prisidėjo prie moterų aktyvisčių. Sufražistės realiame gyvenime, kaip teigia
šaltiniai, nepaisant visuomenės pasmerkimo gynė Lizė Borden. Aistringai
papasakota istorija yra šiurpi, bet šiurpiausia šįkart ne pjaustomi lavonai
(kaip trečiajame sezone), bet būtent tas rafinuotai ir teatrališkai perteiktas
psichologinis smurtas, vyraujantis tarp personažų, įvilktų į XIX-XX a. pradžios
kostiumus.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą