Filmas: "Nakties namai" / "The Night House"

 

 

Artėjant lapkričio pirmajai dekadai, filmų rinka užplūsta siaubo filmų bumas. Kai kurie laukia ištisus metus, kad galėtų įšokti į šią beprotišką karuselę. Siaubo filmais pagarsėjęs režisierius David Bruckner sukūrė dar vieną savo filmą pavadinimu „Nakties namai“ (angl. The Night House) (2020), kurio pavadinimas linkęs ištirpti tar daugelio kitų panašaus pavadinimo filmų, todėl garantuoju, kad vien iš pavadinimo po metų nelabai atsiminsite, apie ką šis filmas. Nepaisant visko, filmas nėra toks jau ir prastas, nes režisierius gana išmoningai pritaiko magijos, vaiduoklių, demonų ir klinikinės mirties išgyvenimo pasakojimo niuansus.

 

Istorijos centre – depresija serganti mokytoja Betė, į kurios namus prie ežero, atrodo, naktimis nori įsilaužti kažkoks nusikaltėlis. Galiausiai mes sužinome, kad neseniai Betės vyras nusišovė valtyje, o jai naktimis vis intensyviau ima vaidentis buvęs vyras (bet ar tikrai jis?), siųsdamas dviprasmiškas užuominas. Žodžiu, režisierius tampo žiūrovą už pusiau detektyvinės istorijos ir kartu baugina viską mistifikuodamas.

 

Iš tikrųjų šis filmas turi gana mažą biudžetą, vos keletą aktorių ir pirmu smuiku groja Rebeca Hall, kuri jau ne kartą vaidino panašaus žanro filmuose. Visumoje viskas ima tik dar labiau blogėti, o paslaptys, kaip ir įprasta tokio tipažo kine, atskleidžiamos be didesnių mįslių t. y. dekoduojant nuo A iki Z, todėl tikėdamiesi neįveikiamo Tvin Pykso, galite vėl graudžiai apsirikti. „Nakties namai“ toli gražu ne stebuklas ir žiūrėdami jau galite numanyti apie ką ir kaip, nes panašaus plauko filmų sukurta labai daug, tačiau skųstis taip nėra dėl ko, nes istorija pamažu įtraukianti, įtampa ir mįslės suraizgytos gerai, o atsakymai visi pateikiami pabaigoje. Pramoga, jaudulys ir atokvėpis nuo kasdienių įtampų – štai, ką siūlo šis filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristina" / "Christine"

 Sveiki,

 

Režisierius Antonio Campus šiemet pristatė visai įdomų filmą „Velnias visada šalia“ (2020), kuris man labai patiko tiek tema, tiek kompozicija, tiek dėl aktorių kolektyvo, todėl nusprendžiau pasižiūrėti ir senesnį jo darbą pavardinimu „Kristina“ (angl. Christine) (2016). Šis biografinis filmas pasakoja apie 1974 metais tiesioginiame TV eteryje nusišovusią žinių reporterę ir vedėją Christine Chubbuck.

 

Filmas atspindi žiniasklaidos aštunto dešimtmečio pasakojimo ir darbo metodikos manierą. Populiari buitinių istorijų žurnalistė ir reporterė Christine serga depresija, ji kasdien iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo menkavertiškumą, įrodyti, kad ji gali geriau ir daugiau, tačiau šalia atsiranda kasdien vis labiau prastėjantys reikalai – blogi santykiai su motina, stresas, gimdos skausmai, vienatvė, uždarumas... Kasdien vis blogėjantys reikalai veda Christine prie radikalių sprendimo būdų. Filme pasirodo aktorė Rebecca Hall, kuri sukuria gana įtaigų ir įsimenantį vaidmenį, o ir aštuntasis dešimtmetis, seksualinės revoliucijos apogėjus ir kabelinės televizijos sužydėjimo metas kelia tam tikrus dokumentinio kino įspūdžius.

 

Filmui iš esmės pavyko atskleisti Christine gyvenimo užkulisius, suprantami ir logiškai pateisinamos moters psichinės sveikatos sutrikimai, jos sprendimai. Žiūrėjau šį filmą ir galvojau: velnias, viskas gerai su šia juosta! Netgi labai gerai! Tačiau kodėl didžiąją filmo dalį žiūrėjau taip neįsitraukęs ir kiek nuobodžiaudamas? Manau, priežastis yra tiesiog filmo medžiaga. Iš biografinės Ameriką anuomet šokiravusios istorijos priskaldyti daug malkų, padaryti meninį produktą. Ir filmas, galima sakyti, pavyko, tačiau be to fakto, kad moteris priėjo liepto galą, nelabai filmas iš esmės be laikmečio atributų kažkuo išsiskiria. Tokie biografiniai filmai neturi platesnės idėjos plėtotės, štai kodėl „Velnias visada šalia“ buvo kur kas įdomesnis filmas, nes jis apėmė globalius dalykus, o depresijos apimta Christine – tokių kinuose ne vienas ir ne du – tiesiog nebeįtraukia kaip į keistą ir nepažinų pasaulį. Žinoma, tokių filmų reikia, reikia diachroninio ir istorinio kalbėjimo apie mūsų laikmetį ir praeitį, bet visgi pasibaigus filmui, kurio finalas tikrai vykęs, neapleido šioks toks tuštumos jausmas, kad filmas sukurtas dėl to, kad kurtų režisieriai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dovana" / "The Gift"

Sveiki,

Mistinis trileris „Dovana“ (angl. The Gift) (2015) buvo itin laukiamas mano akims. Labai mėgstu gerus trilerius su aštriais ir psichologiniais siužetais, o filmas „Dovana“, regis žadėjo ypač aukšto lygio malonumą. Iš dalies filmas lyg ir nenuvylė, nes jo scenarijus išties neprastas ir sunarpliotas gana meistriškai. Šįkart režisierius Joel Edgerton ne tik juostą režisavo, bet ir atliko keistai bauginančio Gordo vaidmenį. 

Lyg iš pirmo žvilgsnio filmas „šiaip sau“, netgi abejotinas, nes pradžia ir pirmosios intrigos užuomazgos gana abejotinos ir įsivažiuoti tikrai reikia nemažai laiko, bet, sakyčiau, tas laukimas pasiteisina. Psichologinė intriga sklinda iš to vyruko, keistai norinčio suartėti su Semo šeima, prasideda besąlygiškas ir nesveikas meilumas, dovanos ir vis labiau suirzęs Semas. Iš herojų susipriešinimo kyla išties nerami įtampa, kad belieka spėlioti, kuris iš herojų išsitrauks ginklą ir ims grasinti. Žinoma, to aštraus trilerio neįvyko, ir labai gerai, nes būtų tikrai nesubtilu ir per banalu, jeigu kam nors iš herojų būtų įremtas revolveris ir būtų grasinta. Šįkart siužetas pateikia malonumą viskam vykti kur kas subtiliau, labiau herojų abejonių ir fantazijos lygmenyje, čia svarbiausia pasėti bauginamą psichologinį abejonių grūdą, kuris suskaldo tiek santykius, iškelia nešvarius praeities įvykius ir nuoskaudas.

Puikiai parinkti žinomi aktoriai, kai kurie jau seniai bematyti kine. Siužetas intriguojantis, režisūra kuriama nestandartiškai, kad tiesiog belieka nepraleisti šio filmo pro akis, ypač tiems, kurie mėgsta trilerius su mistikos elementais. Žinoma, filmo pabaiga šiek tiek suholivudėjo, norima pateikti itin šokiruojančių faktų, tačiau jie nebebuvo tokie nenuspėjami ir įdomūs, nei tai, kaip herojai baiminasi, kad vėlei iš už kampo išlįs taikingai nusiteikęs Gordo...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabudimas" / "The Awakening"

Sveiki visi,

Vakar putojausi, kad amerikietiško siaubo kino fronte visiškas krachas, tai šiandien noriu šiek tiek paraudonuoti, nes iki mano akių atėjo siaubo filmas „Pabudimas“, kai kur gali būti verčiamas „Prabudimas“ (The Awakening) (2011 m.). Na, filmas iškart man pradėjo patikti, kadangi nunešė mane į XX amžiaus pirmą pusę, į tarpukarį. Iš esmės filmas man priminė siaubo kino šedevrą „Kiti“, nors ir atmosfera gal nebuvo tokia tiršta kaip šio šedevro, tačiau idėjine prasme ir vizualizacija esu labai patenkintas. Pirmą kartą gyvenime dingtelėjo į galvą, kad mes, lietuviai, savo kino istorijoje neturime nė vieno siaubo filmo! Bet tai ne bėda, užtenka ir importuotų kurinių.

Filmas „Pabudimas“ yra neabejotinai suręstas pagal klasikinius siaubo filmo principus, tačiau išlaikęs savotišką ir išskirtinį savo atmosferą – tiek istorinis kontekstas, tiek scenarijumi. Būtent scenarijus ir yra vienas iš geriausių šio filmo arkliukų, nes jis įtikina iš pat pradžių. Ir nors filmas turėtų priminti „Moteris juodais drabužiais“, tačiau, mano akimis, su tuo niekalu nėra nė ko lyginti, juolab, kad aplinkiniai žmonės ir jų žvilgsniai netampa tik hiperbolizuota dekoracija, veikiau tai apgaulingas manevras. Smagu, kad filmas netapo eiliniu ir dar vienu nuspėjamu „siaubeku“, kurį pažiūri 15-20 minučių ir žinai visų herojų lemtį. Dėka stipraus scenarijaus, siužeto vingiai tampa patrauklūs, bauginančiai įtraukiantys ir nenuspėjami, o kulminacija ir finalas išties smogia legendinio siaubo filmo „Kiti“ kuoka per galvą, kad lieki maloniai nustebintas, ko galbūt pradžioje filmo nelabai ir tikėjaisi.

Mano galva, filmas išties savo kategorijoje yra vienas geresnių ir įdomesnių iš paskutiniųjų komercinių siaubo filmų, kuris turi psichologinių atspalvių, apgaulumo, įtaigumo ir, žinoma, žavius aktorius. Filmas lengvai įtraukiantis ir sunkiai paleidžiantis – to visada trokštu iš siaubo filmo. Kadangi žiūrėjau prieš miegą, pradžioje buvau apsnūdęs, bet filmas tiesiog prikėlė antram gyvenimui ir net pamiršau pažiūrėti į laikrodį, o tai sugeba tiek nedaug siaubo kino juostų padaryti su manimi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela