Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Žmogžudystė tame pačiame pastate" /"Only Murders in the Building" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

 

Serialo „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ (angl. Only Murders in the Building) pirmąjį sezoną sužiūrėjau be didesnės nuostabos ir pretenzijų, trokšdamas tiesiog pramogos, kad serialas būtų dinamiškas, įtraukiantis, bet ne koks nors šedevras, kurį reikėtų sunkiai permąstyti ar analizuoti. Šis serialas jau sulaukė keturių visame pasaulyje pripažintų sezonų, o paskutinysis net rekordinių Emmy nominacijų, todėl, reikia manyti, kad su kiekvienu sezonu „Žmogžudystė tame pačiame pastate“ tik gerės ir gerės. Man šis serialo sezonas turėjo savų privalumų ir savų trūkumų, todėl apžvelgsiu keliais esminiais štrichais, kaip man pasirodė pirmasis sezonas.

 

Pirmiausia serialą pasirinkau dėl didelio populiarumo, gerų vertinimų ir, žinoma, aktorių. Seriale pasirodo pop muzikos žvaigždė Selena Gomez (Mabelė), komikai aktoriai, dainininkai Steve Martin (Čarlis) ir Martin Short (Oliveris), kurie tampa centriniais veikėjais šiame ir būsimuose sezonuose. Šioji trijulė gyvena vienuose prabangiuose nuomojamuose centrinio didmiesčio apartamentuose. Namas didžiulis, jame gyvena įvairiausio plauko asmenys, įskaitant ir čionai apsistojusius Holivudo aktorius ar pasaulinio garso žvaigždes, pavyzdžiui, dainininkas Stingas, kuris nusifilmuoja viename epizode, suvaidinęs patį save. Pirmojoje sezono serijoje Mabelė, Čarlis ir Oliveris susipažįsta lemtingą žmogžudystės vakarą. Jie visi trys vieni kitų nepažįsta, tačiau netrukus išsiaiškina, kad juos vienija didžiulė aistra detektyvinėms tinklalaidžių istorijoms, visi klausosi vieno ir to paties įrašo ir su nekantrumu laukia vis kitos tinklalaidės laidos. Žmogžudystė, kuri įvyksta tą naktį, juos paskatina susibičiuliauti ir įtraukia į tikrovės įvykius, galiausiai jie patys tampa populiarūs detektyvai, kurie kuria savo tinklalaidę.

Kadrai iš serialo.

 

Serialas stengiasi išlaikyti lengvą ir pramoginį koloritą, t. y. pateikti pagrindinius veikėjus kaip lengvai nerūpestingus vyrukus su jaunąja dama priešaky. Trijulė išties komiška, nes nederanti, tačiau jie visi randa pamažu daug paslapčių ir sezonas iš tikrųjų kiekvienoje serijoje pateikia vis naujų ir gan netikėtų detektyvinių hipotezių, aišku, planingai klaidinančių, nes jos tuoj visos sugriūna. Komiškos situacijos ir kraupi žmogžudystė iš tikrųjų išgauna kažką panašaus į animacinį serialą „Skubis Du“ – nepalioviau apie tai galvoti. Kompetencijų neturintys, tačiau kvailą smalsumą ir visur norą tirti, kištis ir atskleisti tiesą veikėjai kaip užprogramuoti tampa karikatūriniais veikėjais. Galiausiai per šį sezoną sužinome, kodėl Čarlis vienišas, kepa kiaušinienę ir kaskart vis išmeta, kodėl Oliveris bankrutavęs ir tuoj jį išmes iš namų, kokias santykių paslaptis slepia Mabelė. Jų biografijos nesudėtingos, bandoma atskleisti ir išbalansuoti jų karikatūras į žmogiškąją pusę, parodyti, kad net ir kvailelius primenantys pseudo detektyvai turi savo skaudžius išgyvenimus ir... tai gana tipiška, tikėtina ir kiek nuvalkiota.

 

Nepaisant to, kad veikėjai žaižaruojantys, mano nuomone, serialas šiek tiek pernelyg infantilus. Čia nesitikėkite kokio nors „išlaužto“ subtilaus britiško humoro, kokį dedasi turintis, tarkim, Puaro. Ne, serialas remiasi amerikietiškų lėkštokų komedijų ištakomis ir to neslepia. Nepasakyčiau, kad ir detektyvinė linija kažin kuo smarkiai ypatinga. Iš tikrųjų smagu, kol žiūri be perstojo seriją po serijos ir viskas teka sava vaga, tačiau atsitraukus nuo serialo ir permąsčius visą jo koncepciją, man pasirodė, kad pirmasis sezonas per lėkštas, nuspėjamas, karikatūrinis ir vietomis beveik priartėjantis prie situacijų parodijų, pavyzdžiui, kaip serialas „Draugai“.

 

Pasigedau įdomesnės pačios serialo idėjos, geresnio ir labiau svaiginančio siužeto, nes dabar iš esmės serialo kūrėjai pelningai gudrauja, pastatydami priešaky populiariąją Seleną Gomez (dėl ko serialą būtinai žiūrės jaunimas) ir senesniąją kartą, iš esmės pataikaudami žiūrovams, jie sulydo Agata Kristi primenančius gana vienplanius siužetinius detektyvinius elementus su amerikietiškos komedijos tradicija. Turime iškeptą puikų ir populiarų serialą visuomenei, tačiau kokybine prasme, jis tik pramoginis, pernelyg lėkštas ir, tiesą sakant, nuspėjamas. Tenka išsiduoti, kad nuspėjau ir šio sezono pagrindinį žudiką, tai buvo pernelyg akivaizdu.

 

Tiesa, mano draugas, kuris irgi žiūrėjo šį serialą, iškart užsimanė antrojo sezono, o aš pasavau, nes reikia truputį atsigauti, pasižiūrėti ko nors įdomesnio ir paveikesnio. Net nežinau, ar verta žiūrėti antrąjį sezoną, tačiau, kai norėsis lengvo ir neįpareigojančio, turėsiu galvoje, kad šis serialas turi ir kitų sezonų, galgi net geresnių už pirmąjį.

P. S. Čia galite lietuviškai paskaityti įdomių faktų apie šį serialą ir filmavimo procesą. ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Monstrų viešbutis: aukštyn kojom" / "Hotel Transylvania: Transformania"

 

Sveiki,

 

Ketvirtoji animacinio filmo serijos dalis „Monstrų viešbutis: aukštyn kojom“ (angl. Hotel Transylvania: Transformania) (2022) vėl sugrąžina (jeigu neklystu, jau 4 sykį) mums, kurie žiūrėjo nuo pirmosios dalies, tuos pačius animacinius veikėjus. Vampyrui, viešbučio savininkui, sukanka 125 metai, jis kantriai kenčia žento netobulai suruoštą šventę ir jau ketina savo mylimosios paragintas išeiti į pensiją, tačiau išgirsta iš žento apie viešbučio modernizavimo pertvarkas. Nepaisant to, vampyras dar parodo, kad yra šiek tiek žmogafobas ir nelabai norėtų žmogui perduoti viso gyvenimo verslą...

 

Žentas irgi nepėsčias, jis pasiverčia monstru su stebuklingu akmeniu, galiausiai akmuo sugenda ir jiems tenka keliauti į Pietų Ameriką naujo... Žodžiu, filmas „susmaigstytas“ ant kelių probleminių ašių. Viena iš jų – socialinė: kaip priimti kitokius savo monstriškoje terpėje? Ir stebuklinės personažo išorinės bėdos: kaip atvirsti tuo, kuo buvai? Istorija gana primityvokai vystoma šiomis linkmėmis, perteikiant baisuoklio vampyro infantilias ir komiškas reakcijas. Šis „koziris“, jeigu jį galima tokiu laikyti, dominuoja beveik be išimties visuose amerikiečių animaciniuose filmuose.

 

Kitą vertus, nebūkime pretenzingi, šis filmas išartikuliuotas pagal šabloną (tarsi iš natų), nieko originalaus nepateikia, o ir tam tikri nuotykiai, kad ir nuspėjami bei (ypač finale) didaktiškai erzinantys, visumoje filmas turi savo ašį, savo šeiminį žiūrovą, kurie tikisi labai lengvo pramoginio nuotykio su banalia, bet net septynmečiams suprantama pamokoma žinute. Toks filmas ir yra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Selena Gomez - Lose You To Love Me [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šįkart dalijuosi tikriausiai šių dienų pop muzikos paauglių dievaite laikoma Selena Gomez ir jos naujausia daina „Lose You To Love Me“, kuri per pasaulį per vieną dieną nugriaudėjo taip smarkiai, kad per 24 valandas surinko 60 milijonų vaizdo klipo peržiūrų YouTube kanale. Sakykime, kad tai yra žvėriškai daug, bet čia bus pasidarbavusios žiniasklaidos priemonės, kurios kiek atgrasiomis antraštėmis pamasino klausytojus ir smalsiuosius žinia, kad tai atlikėjos atsakas į nutrukusius santykius pačiam Justin Bieber, kuris dabar jau sukūręs šeimą su kita mergina...

 Žinoma, galima diskutuoti ir svarstyti, kiek šie buvę santykiai tarnauja kaip reklaminiiai populiarumo degalai pačiai atlikėjai ir kiek pati muzika merginą veikia kaip išsilaisvinimas ir kūrybinis įkvėpimas. Mano akimis, čia veikia abu faktoriai.

Bet kokiu atveju man daina patiko ir visai be to išpūsto asmeninio atlikėjos santykio. Vos pasirodžiusią dainą muzikos kritikai pažymėjo kaip gerą atlikėjos sugrįžimą ir prasitarė, kad visi šią dainą turėtų turėti savo grojaraščiuose kaip jautrią baladę. Nors daina debiutavo Billboardo tope tik 15 vietoje, po savaitės ji jau puikavosi pirmojoje vietoje ir tai viena iš nedaugelio S. Gamez dainų, kai ji pasiekė būtent pirmąją poziciją. Kaip pastebi aplinkiniai, atlikėja ilgai dirbo, kad vėlei užkoptų su muzika į tokius topus. Kanadoje ir Airijoje daina pasiekė taip pat pirmąją vietą. Antrąją vietą pasiekė tokiose šalyse kaip Estija, Australija, Naujoji Zelandija, Čekija, Norvegija. Šiandien kviečiu pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipo.

Žodžiai / Lyrics

Salena Gomez – Lose You To Love Me

You promised the world and I fell for it

I put you first and you adored it

Set fires to my forest

And you let it burn

Sang off-key in my chorus

'Cause it wasn't yours

I saw the signs and I ignored it

Rose-colored glasses all distorted

Set fire to my purpose

And I let it burn

You got off on the hurtin'

When it wasn't yours, yeah

We'd always go into it blindly

I needed to lose you to find me

This dancing was killing me softly

I needed to hate you to love me, yeah

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to lose you to love me, yeah

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to lose you to love me

I gave my all and they all know it

You turned me down and now it's showing

In two months, you replaced us

Like it was easy

Made me think I deserved it

In the thick of healing, yeah

We'd always go into it blindly

I needed to lose you to find me

This dancing was killing me softly

I needed to hate you to love me, yeah

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to lose you to love me, yeah

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to lose you to love me

You promised the world and I fell for it

I put you first and you adored it

Set fires to my forest

And you let it burn

Sang off-key in my chorus

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to hate you to love me, yeah

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

I needed to lose you to love me

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

And now the chapter is closed and done

To love, love, yeah

To love, love, yeah

To love, yeah

And now it's goodbye, it's goodbye for us

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 3: atostogos" / "Hotel Transylvania 3: Summer Vacation"

Sveiki,

Esu didžiosios animacijos gerbėjas, tad iškart, kai tik pasitaikė proga, pažiūrėjau „Monstrų viešbučio“ trečiąją dalį, kuri vadinasi „Monstrų viešbutis 3: atostogos“ (angl. Hotel Transylvania 3: Summer Vacation) (2018). Prisimenant smagius ankstesniųjų dalių nuotykius su jau pamėgtais personažais, žiūrovas tikrai, manau, trauks pasižiūrėti ir šios monstriškosios dalies. Nors kino kritikai šią dalį pasitiko ganėtinai vidutiniškai, man ji mažai kuo savo kokybe skiriasi nuo ankstesniųjų dalių.

Šįkart monstrų šeimynėlė keliauja kruizu, o didysis Drakula susiduria su meilės trūkumu ir įsimyli, o siaube – siaubūnų medžiotojo Van Helsingo anūkę, kuri taip pat karštai nekenčia visų monstrų. Visas veiksmas vyksta vien tik monstrams skirtame kruize, tad aplinka ir atmosfera kaip vaikiškame juokingame „Titanike“ su klaidžiomis pinklėmis. Iš esmės nestinga juokingų nuotykių ir epizodų, jau atpažįstamų įvaizdžių ir simbolikos, kaip antai „receptas“ kaip sunaikinti visus pasaulio monstrus – užtenka pagroti didžiausią pasaulyje siaubūną hipnotizuojančią muziką, tačiau viską gi išgelbėja „Makarena“...

Kažkaip žiūrint šią dalį nesinori ieškoti joje kažin kokių spragų ar trūkumų, tačiau vieną didžiausių visgi galima įvardyti kaip pernelyg standartinę formą išlaikantis pasakojimas su visiems atsibodusia Happy And formule – blogiukai staiga susivokia, jog klydo ir įvyksta stebuklingas atsivertimas, po kurio visi šoka ir „tūsinasi“ – o kaipgi kitaip filme, kuris skirtas visai šeimai? Dėl holivudinio patoso filmas kažin ar dėl to prastesnis, vis tiek jį žiūrėti, ištiesus kojas prieš miegą smagu ir nuotaikinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 2" / "Hotel transylvania 2"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai matytas animacinis filmas „Monstrų viešbutis“ susilaukė filmo tęsinio, todėl suskubau pamatyti ir „Monstrų viešbutis 2“ (angl. Hotel Transylvania 2) (2015), kuris taip pat sulaukė sėkmės kaip ir pirmoji dalis. Visgi animacinio filmo kūrėjams daugiau ar mažiau, mano akimis, pavyko išsaugoti įgytą atmosferą ir žaismingumą pirmojoje dalyje ir sukurti beveik lygiavertį tęsinį.

Šioje dalyje vėl netrūksta pakvaišusių nuotykių, o charizmatiškašis vampyras Drakula netgi taps seneliu ir visas savo viltis ir, žinoma, kvailybes sudės į anūko auklėjimą, todėl iš to išsirutulios jo ir dukters nesutarimai šiuo klausimu. „Monstrų viešbutis 2“ vėl panardins į jau pažįstamą pasaulį ir suteiks įdomių pramoginių potyrių, kad nė nepajusite, kaip greitai prabėgo laikas. Šįkart istorija taip pat pasirodė gera, gana įdomiai išvystyta, tačiau gal šioji dalis vos vos kiek pasirodė silpnesnė, bet nedaug, gal dėl to, kad pagrindiniai herojai, buvę pirmojoje dalyje, staiga pateikiami kaip suaugę ir atsakingi tėvai? Gal kiek mažiau juokelių? Pernelyg nuspėjama? Gali būti, tačiau nuo to filmas netapo prastesniu ir, jeigu taip nutiktų, kad kūrėjai nuspręstų kurti trečiąją dalį, manau, su malonumu vėlei pažiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela