Filmas: "Rouzų šeimos karas" / "The Roses"

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų! Britų humoras man priimtinas ir suprantamas, nes su juo daugmaž esame susipažinę, neblogai atpažįstame, nes lietuviška tikrovė nuo britiškojo ne tiek, sakyčiau, ir skiriasi. Užtat visiškai nesuprantu azijietiško humoro.  Bet šįkart ne apie tai, o apie režisieriaus Jay Roach naujausią britišką komediją „Rouzų šeimos karas“ (angl. The Roses) (2025), kuriame nusifilmavo, galima sakyti, patys ryškiausi ir svarbiausi savo kartos britų kino aktoriai Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch, dėl kurių, galima sakyti, ir pasirinkau šį filmą, nors turėjau įtarimo, kad filmas gal ir nesusižavės, tačiau bent jau pasimėgausiu britiško ir amerikietiško humoro kokteiliu. Reiktų dar paminėti, kad filmas – tai 1989 metų „Rožių karas“ (angl. The War of the Roses) perdirbinys, senesniojoje versijoje nusifilmavo Michael Douglas, Kathleen Turner ir Danny DeVito.

 

Nors filmas komedija, tačiau jame nemažai šeiminio tragizmo, įtampos, susijusios su socialinių vaidmenų pasiskirstymu šeimoje. Manau, šiandien ypač aktualu ir lietuvių šeimose, kur lytiniai socialiniai vaidmenys, nors dar labai gajūs, tačiau pamažu „tradiciniai“ nykstantys: moteris už vaikų ugdymą, tėvas už pinigus. Santuokoje du vaikus auginantys Ivė ir Teo svajoja apie ramų ir puikų gyvenimą. Vyras – sėkmingas architektas, kurio projektai iki tam tikros lemtingos tragedijos buvo gerbiami. Ivė – vidutinybė, tačiau jos restoranas suklesti tada, kai Teo ištinka profesinė nesėkmė ir jis atleidžiamas iš darbo. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Teo pradeda auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu, kol žmona sėkmingai plėtoja restorano verslą, užsisėdi iki išnaktų vakarėliuose, leidžia knygas, dalyvauja pokalbių šou ir t. t. Galiausiai kiekvienas iš jų kažko atsisako ir netenka: Ivė – santykio su vaikais, o Teo – architekto ambicijų, tad akivaizdu, kad tai sukelia nemažai įtampos šeimoje, kuri galiausiai, vaikams išvykus į privačią mokyklą, naujai vien tik šeimai už žmonos pinigus vyro pastatytame name įvyksta dviejų sutuoktinių teroras, atviras psichologinis ir iš dalies fizinis vyro ir žmonos karas.

 

Filmas, kaip ir tikėjausi, nėra ypatingas. Taip, jis vizualiai pritaikytas komercinei pramogai, smagu žiūrėti aktorių naujuosius amplua, galvoti apie savo ar pažįstamų šeimų įtampas, tačiau filmas nieko naujo nepasiūlo, tik pramogą ir jau matytas daugelyje filmų panašias ištarmes. Komedija perauga į šeimos groteską, hiperbolizuota įtampa tampa susinaikinimo ir teroro prieš tai, ką tu gerbei ir mylėjai, ginklu. Tai primena šachmatų lentą, tikslūs ir pagalvoti psichologinio palaužimo žingsniai šiek tiek man primintų šeiminį „Ponas ir ponia Smitai“ variantą. O jau šeimos draugų, kurie „rūpinasi“ savo draugais vis užsukinėdami į jų puikiuosius namus, išvis tampa karikatūriniai ir nebenormalūs, neįtikinantys. Jeigu pagrindiniai veikėjai turi motyvo dar elgtis konkurencingai absurdiškai, tai, pavyzdžiui, komikės aktorės Kate McKinnon sukurtas Amy veikėjos perdėtas ir teatralizuotas gašlumas, man regis, nepridėjo šiaip jau britų humorui būdingos elegancijos ir subtilumo, tai labiau jau amerikietiškos ir gana tiesmukos juoko išraiškos.

 

Visgi nesigailiu pažiūrėjęs, buvo vietomis smagu, tačiau susižavėjimo filmas didelio nesukėlė. Absoliučiai kūrinys skirtas pramogai.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis: aukštyn kojom" / "Hotel Transylvania: Transformania"

 

Sveiki,

 

Ketvirtoji animacinio filmo serijos dalis „Monstrų viešbutis: aukštyn kojom“ (angl. Hotel Transylvania: Transformania) (2022) vėl sugrąžina (jeigu neklystu, jau 4 sykį) mums, kurie žiūrėjo nuo pirmosios dalies, tuos pačius animacinius veikėjus. Vampyrui, viešbučio savininkui, sukanka 125 metai, jis kantriai kenčia žento netobulai suruoštą šventę ir jau ketina savo mylimosios paragintas išeiti į pensiją, tačiau išgirsta iš žento apie viešbučio modernizavimo pertvarkas. Nepaisant to, vampyras dar parodo, kad yra šiek tiek žmogafobas ir nelabai norėtų žmogui perduoti viso gyvenimo verslą...

 

Žentas irgi nepėsčias, jis pasiverčia monstru su stebuklingu akmeniu, galiausiai akmuo sugenda ir jiems tenka keliauti į Pietų Ameriką naujo... Žodžiu, filmas „susmaigstytas“ ant kelių probleminių ašių. Viena iš jų – socialinė: kaip priimti kitokius savo monstriškoje terpėje? Ir stebuklinės personažo išorinės bėdos: kaip atvirsti tuo, kuo buvai? Istorija gana primityvokai vystoma šiomis linkmėmis, perteikiant baisuoklio vampyro infantilias ir komiškas reakcijas. Šis „koziris“, jeigu jį galima tokiu laikyti, dominuoja beveik be išimties visuose amerikiečių animaciniuose filmuose.

 

Kitą vertus, nebūkime pretenzingi, šis filmas išartikuliuotas pagal šabloną (tarsi iš natų), nieko originalaus nepateikia, o ir tam tikri nuotykiai, kad ir nuspėjami bei (ypač finale) didaktiškai erzinantys, visumoje filmas turi savo ašį, savo šeiminį žiūrovą, kurie tikisi labai lengvo pramoginio nuotykio su banalia, bet net septynmečiams suprantama pamokoma žinute. Toks filmas ir yra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Palm Springsas" / "Palm Springs"

Sveiki,

Kai toks pavasaris, norisi kuo daugiau linksmybių ne tik gyvenime, bet ir kine, todėl pasirinkau režisieriaus Max Barbakow komediją „Palm Springsas“ (angl. Palm Springs) (2020), kurį labai puikiai įvertino kino kritikai.

Istorija pasakoja apie atokiame Teksaso valstijos kurortiniame miestelyje vystančias vestuves, kuriose jaunosios sesuo susipažįsta su keistuoliu hiperaktyviu vyruku Neilu. Viskas prasideda ir vyksta kaip eilinę įprastos komedijos vakarėlį per vestuves, bet netrukus po išgertuvių ima diena kartotis iš naujo, o anos dienos įvykius mena tik keletas asmenų... Iš tikrųjų idėja – ne naujiena. „Švilpiko dienos“ formulę, kai nubudę asmenys vis gyveną tą pačią dieną išbandydami vis ką nors nauja, panaudojo ne vienas pavykęs ir visiškai nepavykęs filmas, tai persikėlė ir į literatūrą.

Kas šiame filme išties patiko? Tai iš tikrųjų ne toji besikartojančios dienos sena idėja, bet išgauti tam tikri komedijos atspalviai, pavyzdžiui, kaip tarpusavyje bendrauja personažai, kaip netikėtai tarp kalnų praeina seniai seniai gyvenę dinozaurai, susprogdinta ožka kažkokioje paralelinėje kirmgraužoje ir visoje toje mokslinės fantastikos plotmėje sustyguotas ir paprastai atpažįstamas amerikietiškas humoras: alkoholis, įsimylėjimas, neigimas, prisipažinimas... Nežinau, kaip jums, vyručiai, bet man šis filmas atmosferiškas, susižiūrėjo smagiai ir neįpareigojančiai. Tos pačios senos, lyg ir banalios tiesos suskamba kiek kitoniškoje perspektyvoje. Nesitikėkite, kad juosta „nuraus stogą“ – to tikrai nebus, tačiau žiūrėti tikrai nebus nuobodu. Sakyčiau, pavykusi komedija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 3: atostogos" / "Hotel Transylvania 3: Summer Vacation"

Sveiki,

Esu didžiosios animacijos gerbėjas, tad iškart, kai tik pasitaikė proga, pažiūrėjau „Monstrų viešbučio“ trečiąją dalį, kuri vadinasi „Monstrų viešbutis 3: atostogos“ (angl. Hotel Transylvania 3: Summer Vacation) (2018). Prisimenant smagius ankstesniųjų dalių nuotykius su jau pamėgtais personažais, žiūrovas tikrai, manau, trauks pasižiūrėti ir šios monstriškosios dalies. Nors kino kritikai šią dalį pasitiko ganėtinai vidutiniškai, man ji mažai kuo savo kokybe skiriasi nuo ankstesniųjų dalių.

Šįkart monstrų šeimynėlė keliauja kruizu, o didysis Drakula susiduria su meilės trūkumu ir įsimyli, o siaube – siaubūnų medžiotojo Van Helsingo anūkę, kuri taip pat karštai nekenčia visų monstrų. Visas veiksmas vyksta vien tik monstrams skirtame kruize, tad aplinka ir atmosfera kaip vaikiškame juokingame „Titanike“ su klaidžiomis pinklėmis. Iš esmės nestinga juokingų nuotykių ir epizodų, jau atpažįstamų įvaizdžių ir simbolikos, kaip antai „receptas“ kaip sunaikinti visus pasaulio monstrus – užtenka pagroti didžiausią pasaulyje siaubūną hipnotizuojančią muziką, tačiau viską gi išgelbėja „Makarena“...

Kažkaip žiūrint šią dalį nesinori ieškoti joje kažin kokių spragų ar trūkumų, tačiau vieną didžiausių visgi galima įvardyti kaip pernelyg standartinę formą išlaikantis pasakojimas su visiems atsibodusia Happy And formule – blogiukai staiga susivokia, jog klydo ir įvyksta stebuklingas atsivertimas, po kurio visi šoka ir „tūsinasi“ – o kaipgi kitaip filme, kuris skirtas visai šeimai? Dėl holivudinio patoso filmas kažin ar dėl to prastesnis, vis tiek jį žiūrėti, ištiesus kojas prieš miegą smagu ir nuotaikinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 2" / "Hotel transylvania 2"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai matytas animacinis filmas „Monstrų viešbutis“ susilaukė filmo tęsinio, todėl suskubau pamatyti ir „Monstrų viešbutis 2“ (angl. Hotel Transylvania 2) (2015), kuris taip pat sulaukė sėkmės kaip ir pirmoji dalis. Visgi animacinio filmo kūrėjams daugiau ar mažiau, mano akimis, pavyko išsaugoti įgytą atmosferą ir žaismingumą pirmojoje dalyje ir sukurti beveik lygiavertį tęsinį.

Šioje dalyje vėl netrūksta pakvaišusių nuotykių, o charizmatiškašis vampyras Drakula netgi taps seneliu ir visas savo viltis ir, žinoma, kvailybes sudės į anūko auklėjimą, todėl iš to išsirutulios jo ir dukters nesutarimai šiuo klausimu. „Monstrų viešbutis 2“ vėl panardins į jau pažįstamą pasaulį ir suteiks įdomių pramoginių potyrių, kad nė nepajusite, kaip greitai prabėgo laikas. Šįkart istorija taip pat pasirodė gera, gana įdomiai išvystyta, tačiau gal šioji dalis vos vos kiek pasirodė silpnesnė, bet nedaug, gal dėl to, kad pagrindiniai herojai, buvę pirmojoje dalyje, staiga pateikiami kaip suaugę ir atsakingi tėvai? Gal kiek mažiau juokelių? Pernelyg nuspėjama? Gali būti, tačiau nuo to filmas netapo prastesniu ir, jeigu taip nutiktų, kad kūrėjai nuspręstų kurti trečiąją dalį, manau, su malonumu vėlei pažiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela