Filmas: "Tiesos diena" / "Disclosure Day"

 

Sveiki!
 
Pagaliau grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema. Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“ (angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje nebuvo vieniša...
 
Žinote, kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms. Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt), kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų, tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“).
 
Vienas gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą.
 
Grįžtant prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb:6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Varžovai" / "Challengers"

 

Sveiki,

 

Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers) (2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai kitokio turinio.

 

Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya) apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati, mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso žaidimu ir meilės trikampiu.

 

Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų, vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z. Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas, vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.

 

Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno, jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.

 

P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus Josh O'Connor pasirodymas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo kraštas" / "God's Own Country"

Sveiki,

Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose nurungęs net kelis itin rimtus pretendentus į „Oskarą“ filmas apie homoseksualų santykius „Dievo kraštas“ (angl. God‘s Own Country) (2017), kuris, beje, tą vakarą pelnę dar kelis apdovanojimus, tad visai nenuostabu, kad filmą galėsite išvysti „Kino pavasaryje“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Na, o man teko filmą pamatyti kur kas anksčiau.

Nesu tikras, ar Lietuvos žiūrovams filmas itin patiks dėl čia įsigalėjusio neigiamo požiūrio apskritai į LGBT bendruomenę, tačiau, kas mėgsta gerą režisūrą, kurioje veikia ryškus dramatizmas bei atšiauri aplinka – tas tikrai galės išspausti daug emocijų iš šio filmo. Istorija gana paprasta ir ne tokia prabangi kaip „Kuprotas kalnas“, nors tarp šių filmų esama ir nemažai panašumo. Du jauni ūkininkai pradeda naują darbą ūkyje su avimis ir vienoje išvykoje, laužydami vyriškumo sampratos standartus, jie suartėja. Iki tol buvęs jaunuolis sunkiai pakėlė vienatvę – sunkiai dirbo ūkyje brutalius darbus, o vakarais nusitašydavo baruose. Atšiauru atrodo šiame filme viskas, kad net tėvų santykiai su sūnumi atrodo grįsti vien ūkinių darbų komandomis ir, rodos, meilės bei atjautos šiame filme absoliučiai tyčia stokojama ir toji konservatyvi aplinka pernelyg užaštrinta, tačiau prasidėjus romantiniam vaikino periodui su ūkio pagalbininku, regis, iš tikrųjų žemė atsidūsta ir gali veikėjai kartu su žiūrovais patirti dvasinį išsilaisvinimą, Dievo būtį toje vėjų talžomoje žemėje.

Puiki, nemanieringa vaidyba, kuri nesiorientuoja į komercinę rinką. Tačiau labiausiai šio filmo stiprumą įvardyčiau ne probleminį lauką, nes jis jau kine išnagrinėtas tiek daug ir taip įvairiai, kad kažin, ar kuo nustebins daugiau kino žiūrintį žiūrovą, bet verta pamatyti filmą dėl bendros sintezės: vaidyba, atmosfera, istorija eina išvien kaip vientisas savitą koloritą transliuojantis reginys. Filmas daug kur varžėsi su man patikusia „Ledi Makbet“ (2016) ir šie filmai daug kur dalijosi prizais. Abu juos įvardyčiau kaip stiprius pastarųjų metų nepriklausomo britų kino filmus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela