Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Varžovai" / "Challengers"

 

Sveiki,

 

Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers) (2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai kitokio turinio.

 

Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya) apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati, mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso žaidimu ir meilės trikampiu.

 

Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų, vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z. Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas, vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.

 

Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno, jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.

 

P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus Josh O'Connor pasirodymas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikbalas" / "Drąsusis Ikbalas" / "Iqbal"

Sveiki,

Nesu itin didelis sportinių dramų gerbėjas, tačiau ieškodamas kažko šeimai ir paaugliams įkvepiančios istorijos, nusprendžiau pažiūrėti indų filmą „Ikbalas“, kai kur dar verčiama kaip „Drąsusis Ikbalas“ (ind. Iqbal) (2005), kurį man primygtinai rekomendavo pažiūrėti kaip įkvepiantį ir puikų indų kino darbą. Kad indai gamina retsykiais išties puikų kiną, tas jau seniai aišku, bet man asmeniškai taip retai tenka kokį nors gerą užgriebti. Paskutiniu metu gal buvo panašaus tipažo kaip šis filmas „Tamsa“ (2005), bet priešingai nei anas filmas, „Ikbalas“ jau nepaliko tokio gero įspūdžio...

Istorija pasakoja apie kurčnebylį berniuką, kuris trokšta tapti sporto žvaigžde, tačiau dėl nepasiturinčių tėvų ir savo neįgalumo jis tiesiog pasmerktas tapti kaip ir jo tėvas tiesiog lauko darbininku. Jau nuo pat istorijos pirmųjų kadrų aišku, kur link veda šioji istorija – į vaikino pergalę prieš sistemą ir stereotipus. Baisi indų kino aktorių vaidyba primena tiesiog ištisas Bolivudo klišes ir kai kuriuos Volto Disnėjaus filmo aranžuotes – perdėtas teatralizuotas, nenatūralus, pernelyg švelnus pasakojimo tipažas, lyg jie būtų kokios sušvelnintos pasakų būtybės. Viskas absoliučiai nusaldinta ir jeigu ne egzotiškos buivolų uodegos ir pasturgaliai, galėtum sakyti, kad istorija pastatyta kokių amerikiečių režisierių pagal devinto dešimtmečio madą, kaip vaikas, nepaisant aplinkybių, pasiekia savo. Potekstė mažiau nei banali: tik reikia daug svajoti, nepasiduoti ir smarkiai dirbti, tad ir turėsi savo.

Bandžiau atmesti savo stereotipinį mąstymą ir nors kiek pasijusti infantiliu, įsijausti, būti paaugliu, tačiau po „Kino pavasario“ sunkiasvorių filmų, šis atrodo apskritai mano skonio atžvilgiu iškrentantis iš konteksto. Režisūra prasta, vaidyba tragiška, scenarijus su didaktiniais pamokymais kažkoks siaubingas klišių rinkinys... Visgi filmas tikrai nėra katastrofa ir šeimai, ypač kaip vertybių edukacinė priemonė mažamečiams (priedu dar susipažindinimas, kaip vaikai gyvena Indijoje), manau, filmas tikrai tiks. Prieš žiūrėdami turėtumėte žinoti, kad po rimto kino veidu iš esmės slepiasi visai paprasta istorija. Tai specifinė lengva juosta su labai šviesiu edukaciniu tikslu, tačiau manęs kaip kino maniako, kažin, ar jau bepaveiksi tokiomis, pripažinkime, gan pigiomis, ne kartą įvairiomis formomis matytomis istorijos.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabieji lūzeriai: kita planeta" / "Wonderful Losers: A Different World"

Sveiki,

Nežinau, ko tikėjausi iš išliaupsintos Arūno Matelio dokumentinės juostos „Nuostabieji lūzeriai: kita planeta“ (2017), kuri tarptautiniuose festivaliuose pelnė ne vieną prizą. Taip jau būna, kad lietuviškas kinas mane nuvilia visomis prasmėmis ir taip tikėjausi, kad šį kartą pavyks išeiti iš to užburto rato, kaip nors šyptelti, nesiraukyti, bet nepavyko.

Savaime filmas nėra prastas, pasitelkus kantrybę, tam tikrą nuotaiką ir visai kitas aplinkybes galgi net būčiau patyręs tikrą malonumą, bet šįkart tiesiog šio daugiau nei valandos trukmės filmo net nepažiūrėjau iki galo, tiesiog buvo savęs pernelyg gaila. Nesudomino. Mažai intrigos. Filmas panardina į tam tikrus sporto užkulisius – komandinis dviračių sportas, reikalaujantis iš sportininko besaikio atsidavimo ir psichologinės tvirtybės atrodo kartu matuojantis žmogaus psichikos galimybių ribas, bet kartu atrodo tai ir žiaurus ir bereikšmis galynėjimasis su savimi. Žodžiu, tai yra tik žmogiškoji patirtis, kurią renkasi kiekvienas žmogus sava laisva valia, todėl kaip ir to probleminio lauko nelabai ir lieka, nes sportininkai sąmoningai supranta, ką jie renkasi ir iš to netgi gauna malonumą. Panašu į sadomazohistinį aktą.

Filme nemažai pozityvumo iš pačių sportininkų, jie šviesūs, kantrūs, sąmoningi ir netgi turintys gerą humoro jausmą, tačiau pats filmo montažas užvilkintas. Tarp dokumentinių sutraumuotų ir fiziškai suluošintų sportininkų interviu prikaišiota daug chaotiškų kadrų iš lenktynių, kuriose pro automobilio langą bandoma suteikti medicininę pagalbą nubrozdintiems dviratininkams. Viskas lyg ir įdomu, tačiau netrukus situacijos ima kartotis ir pasidaro nuobodu. Tai tarsi kaip šokoladas perteptas karamele – saldu ir dar saldžiau, tad jau nebesinori po pirmojo kąsnio. Na, nesižiūrėjo man ši dokumentika, kurios medžiaga – pykite nepykite, A. Matelio gerbėjai, – telpa į vieną gerą žurnalistinį reportažą. Dabar viskas užtęsta, sunku įsijausti, bet neabejoju, kad sportininkams ir šiaip dokumentinio kino mėgėjams filmas turėtų patikti, šiaip ar taip, per filmą patenki į kitą lūzerių (kurie, beje, yra dar ir laimingi!) planetą.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterų lyga" / "A League of Their Own"

Sveiki,

Tikėjimą senais ir laiko patikrintais filmais paskutiniuoju metu ganėtinai nusiviliu, tačiau vakar pažiūrėjau sportinę biografinę dramą „Moterų lyga“ (angl. A League of Their Own) (1992) likau kažin koks patenkintas. Sudėtinga man su sportinėm dramom, paskutinį kartą mačiau filmą „Lyčių kova“ – neseniai sukurtą filmą apie moteris tenesininkes ir vyrus, kurie teigė, kad moterys negali gerai žaisti teniso. Tuokart filmas be puikios atmosferos daugiau nieko gero nepaliko.

Panašiu principu sukurtas filmas ir „Moterų lyga“, kuri mus nukelia į XX a. vidurį, kada daugelis amerikiečių beisbolo žaidėjų išsiųsti į karą, vietiniams reikia pramogų, tad buvo nuspręsta suburti laikiną moterų komanda. Centre atsiduria dvi tarpusavyje konkuruojančios seserys, viena iš jų ištekėjusi. Iš esmės tai filmas ne vien apie sportinius (realiai kažkada buvusius) pasiekimus, bet tai gana feministinė juosta, kurioje įrodoma, kad moterys gali pajėgiai ir įdomiai konkuruoti brutalaus sporto aikštelėje. Juosta veikia vienu principu kaip istorinė juosta, liudijanti istorinę atmintį, ir kaip azartinė istorija už teisingumą. Pagrindinius vaidmenis sukuria legendinis aktorius Tom Hanks ir „Telmos ir Luizos“ žvaigždė Geena Davis. Prie jų, neįmanoma paminėti, prisijungia ir atlikėja Madonna, sukūrusi svarbų šiame filme vaidmenį ir pabaigos dainą. Nors aktoriai gerai žinomi, visgi jų kuriami charakteriai man pasirodė tipažinio braižo ir gana šabloniški, vertinant 1990-ųjų kino maniera.

Tiesą sakant, net nemėgstantiems sportinių dramų, manau, filmas turėtų patikti. Galiu pasakyti, kad jis pakankamai holivudiškos ir disnėjiškos dvasios – viskas jame pavaizduota itin teisingai, nes kiekviena sesuo gauna to, ko nusipelniusi pagal laikmečio moralines tendencijas. Filmas kelia įvairų jausmų: nuo liūdesio iki pergalingo džiaugsmo, nuo pasiaukojimo iki tyros meilės. Tiesą sakant, pagalvojau, kad neskaitant kelerių scenų apie moralę, šis filmas tiktų žiūrėti visai šeimai, nes jame yra ne tik istorija, pasakojimas, bet ir aiški pamokanti linija, tinkanti, mano galva, jaunajam besiformuojančiam kino žiūrovui. Šiaip tai nesitikėjau, kad filmas paliks tokią gerą vakaro pozityvumo galią.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Kovotojai" / "Warrior"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas sportinė drama ir dar viena ilga kova ringe... kasmet po kelis stiprius filmus pasirodo iš šios serijos, tad po „Kirtis dešine“, nusprendžiau pažiūrėti filmą su savo mėgstamu aktoriumi Tom Hardy „Kovotojai“ (angl. Warrior) (2011). Filmas sulaukęs kritikų pripažinimo ir nutiestas į „Oskaro“ nominacijas, man asmeniškai priminė filmą „Imtynininkas“ – abu filmai verti dėmesio dėl scenarijaus ir vaidybos.

Man patinka, kai šalia sportinės įtampos eina lygiagrečiai ir dramos siužetas. Tokiuose filmuose neretai drama kyla iš socialinės kovotojų aplinkos. Taip ir čia – vienas iš brolių gali prarasti namą, todėl nusprendžia eiti į imtynes, o kitas dėl sąžinės graužaties, nelaimingos vaikystės ir dezertyravimo. Tėvas alkoholikas, kurį puikiai suvaidino Nick Nolte, už kurį buvo nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias antro plano aktorius, jaudinančiai perteikė pusę gyvenimo gėrusio vyro atgailą ir bandymą susigrąžinti vaikus. Tiesą sakant, man tos tėvo ir sūnų scenos buvo išties jaudinančios ir įtaigios, smagu, kad ringo kovos sužiūrėjau irgi aistringai, kaip kadaise per BTV stebėtas gladiatorių kautynes... Iš esmės atrodo, kad didžiausia kova vyksta scenoje, ringe, tarp brolių, bet didžiausia kova iš esmės vyksta dvasinėje plotmėje, kai tenka pramušti veikėjams atleidimo ir susitaikymo barjerą. 

Filmas emocionaliai paveikus, jį žiūrėti įdomu, vaizdai įtaigūs, yra nemažai jautrių momentų, tačiau scenarijus jau po 20 minučių daugiau ar mažiau nuspėjamas. Ir kvailiui aišku, kad broliai susidurs finale ir kovos vienas prieš kitą, kol galiausiai jie susitaikys. Neatsisakyta holivudinių pasakojimo struktūrinių elementų, didvyriškumo patoso, nors herojai toli gražu ne švelnios barbės, galima ir kitaip pasakyti: tai tiesiog geras sukaltas holivudinis filmas, kuris savo idėjomis nenutolsta nuo kitų savo gerų kovinio ir socialinių draminių filmų, tačiau teikia geros ir atidžios režisūrinės galios, leidžia mėgautis istorija ir įdomiomis veikėjų biografijomis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fechtuotojas" / "Miekkailija"

Sveiki,

Galbūt ir tiesa, kad estus labiausiai garsina suomiai, mes, lietuviai, deja, tiek kine, tiek literatūroje turime išsakyti apie save pačius tik patys. Suomių filmas „Fechtuotojas“ (suom. Miekkailija) (2015) yra vienas iš tų, kurie atsigręžia į savo kaimyninės Estijos istorines patirtis ir jas perteikia taip, lyg patys tai būtų išgyvenę. Pradėsiu gal nuo paties vertinimo: filmas geras ir jį verta pamatyti. Tai juosta, kuri pasakoja gilią Sovietų Sąjungos sąstingį, infiltruotą politinį šaltį visuose kultūriniuose sluoksniuose, tai užuominos ir į tremtį, ir į kaimynų skundus, o žodis „draugas“ skamba kaip grasinimas, kaip ginklas, kad už žmogystos stovi sovietinė valdžia ir tereikia leptelėti, kad būtum supakuotas.

Filmas pasižymi puikiai surėdyta ir atkurta atmosfera. Tikriausiai vakariečiams ta manipuliuojanti Sovietų Sąjungos sistema neįkandama ir egzotiška, tačiau dažnam lietuviui tikriausiai šis filmas vis dar bus atpažįstamas iš mūsų kasdienybės realijų, nors karta jau ir pasikeitė, tačiau visa tai dar šnopuoja į nugarą. Žiūrėjau šį filmą ir pagalvojau: Dieve, koks baisus ir šaltas skurdas, du įsimylėjėliai mokytojai gauna atsilupinėjusį kambarį su langu, o laimės tiek, kad gyventi norisi iki 100 metų ir dar daugiau – negi taip buvo? Kur dabar ši laimė? Jos vertė pasikeitė ir suvokimas apie ją... Dozuojamų „dovanų ir privilegijų“ visuomenėje žmonės laimingesni, galima pamanyti, tačiau fechtuotojas mokytojas gerai žino, kad trokšti daugiau, reiškia aukotis, kartais net atiduoti gyvybę.

Iš kitos pusės filmas įdomus ir dėl pedagoginių niuansų. Atžagarus ir nekantrus mokytojas tampa nuošalaus miestelio didvyriu, atrodo, neįmanoma klasikinės paradigmos auklėjimo principais mokytojui dar ir mokytis būti mokytoju iš pačių vaikų. Tai jaudina. Tai iš dalies herojiška. Filmas turi tą ir savo holivudinę pusę – sportinė drama, kurioje nugali žmogaus ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Kiek tokių amerikietiškų juostų susuktų – banalių ir visai gerų? Šimtai. Šį filmą daro ypatingą ir netikėta istorinė, meilės ir sporto konjunktūra, kuri ir stebina, ir užburia atpažįstama atmosfera. Regis, dramoje sujungiamos gana eklektiškos temos, tačiau jos taip suharmonizuotos, kad belieka lenkti galvą režisieriui ir scenaristams. Tiesa, pirmoji filmo pusė visgi pasirodė truputėli nuobodoka, tačiau aštriais simboliais pateiktas istorinis kontekstas ir aplinkybės, nejučia, sužadina blogos pragaišties nuojautą... Patiko ir rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela