Filmas: "Mandarinai" / "Mandariinid" / "Tangerines"

 

Sveiki,

 

Sakartvelo režisierius Zaza Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines) (2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.

 

Pagrindinis veikėjas Ivo, kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui, priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.

 

Netrukus paaiškėja ir viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už sienos...

 

Šiaip filmas gan įdomus, nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje, tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą. Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...

 

Apskritai tai keistokas filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino, tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fechtuotojas" / "Miekkailija"

Sveiki,

Galbūt ir tiesa, kad estus labiausiai garsina suomiai, mes, lietuviai, deja, tiek kine, tiek literatūroje turime išsakyti apie save pačius tik patys. Suomių filmas „Fechtuotojas“ (suom. Miekkailija) (2015) yra vienas iš tų, kurie atsigręžia į savo kaimyninės Estijos istorines patirtis ir jas perteikia taip, lyg patys tai būtų išgyvenę. Pradėsiu gal nuo paties vertinimo: filmas geras ir jį verta pamatyti. Tai juosta, kuri pasakoja gilią Sovietų Sąjungos sąstingį, infiltruotą politinį šaltį visuose kultūriniuose sluoksniuose, tai užuominos ir į tremtį, ir į kaimynų skundus, o žodis „draugas“ skamba kaip grasinimas, kaip ginklas, kad už žmogystos stovi sovietinė valdžia ir tereikia leptelėti, kad būtum supakuotas.

Filmas pasižymi puikiai surėdyta ir atkurta atmosfera. Tikriausiai vakariečiams ta manipuliuojanti Sovietų Sąjungos sistema neįkandama ir egzotiška, tačiau dažnam lietuviui tikriausiai šis filmas vis dar bus atpažįstamas iš mūsų kasdienybės realijų, nors karta jau ir pasikeitė, tačiau visa tai dar šnopuoja į nugarą. Žiūrėjau šį filmą ir pagalvojau: Dieve, koks baisus ir šaltas skurdas, du įsimylėjėliai mokytojai gauna atsilupinėjusį kambarį su langu, o laimės tiek, kad gyventi norisi iki 100 metų ir dar daugiau – negi taip buvo? Kur dabar ši laimė? Jos vertė pasikeitė ir suvokimas apie ją... Dozuojamų „dovanų ir privilegijų“ visuomenėje žmonės laimingesni, galima pamanyti, tačiau fechtuotojas mokytojas gerai žino, kad trokšti daugiau, reiškia aukotis, kartais net atiduoti gyvybę.

Iš kitos pusės filmas įdomus ir dėl pedagoginių niuansų. Atžagarus ir nekantrus mokytojas tampa nuošalaus miestelio didvyriu, atrodo, neįmanoma klasikinės paradigmos auklėjimo principais mokytojui dar ir mokytis būti mokytoju iš pačių vaikų. Tai jaudina. Tai iš dalies herojiška. Filmas turi tą ir savo holivudinę pusę – sportinė drama, kurioje nugali žmogaus ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Kiek tokių amerikietiškų juostų susuktų – banalių ir visai gerų? Šimtai. Šį filmą daro ypatingą ir netikėta istorinė, meilės ir sporto konjunktūra, kuri ir stebina, ir užburia atpažįstama atmosfera. Regis, dramoje sujungiamos gana eklektiškos temos, tačiau jos taip suharmonizuotos, kad belieka lenkti galvą režisieriui ir scenaristams. Tiesa, pirmoji filmo pusė visgi pasirodė truputėli nuobodoka, tačiau aštriais simboliais pateiktas istorinis kontekstas ir aplinkybės, nejučia, sužadina blogos pragaišties nuojautą... Patiko ir rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela