Filmas: "Akimirka tarp nendrių" / "A Moment in the Reeds"

 

Sveiki,

 

Suomiai kuria kiną! Dar prieš visą karantino chaosą, kai gyvenome, atrodo, visai kitokioje realybėje, Vilniaus kino festivalis „Kreivės“, orientuotas į LGBTQ švietėjišką meno sklaidą, rodė    Mikko Makela sukurtą romantinę dramą „Akimirka tarp nendrių“ (angl. A Moment in the Reeds) (2017), kurioje pasakojama romantinė pažintis tarp suomio Leevi ir pabėgėlio iš Sirijos Tareq.

 

Atokioje Suomijos provincijoje, kur tyvuliuoja gilūs šiaurietiški ežerai, jaunas studentas Leevi kartu su tėvu tvarko vasarnamį. Į pagalbą agentūra atsiunčia angliškai kalbantį Tareq, kuris tėvui iškart labai nepatinka, nes nemoka suomiškai, yra pietietiško gymio ir atrodo visomis prasmėmis nepatikimas, tačiau tėvas kito pasirinkimo neturi. Jis išvyksta ir palieka poetą sūnų prižiūrėti vykdomus darbus, tačiau netrukus vyrukai susibičiuliauja, eina į pirtį, vakarą praleidžia ant liepto prie ežero, o naktį išmaukia nemažai alaus, kol galiausiai jie sugula į bendrą lovą...

 

Šioje šiaurietiškai tylioje ir kiek asketiškoje gamtoje užsimezga pokalbiai, skirtingų kultūrų atstovams lemta ne tik susikalbėti ir rasti bendras pokalbio temas, bet ir kalbėti kūno kalba. Siras dalijasi savo pabėgėlio istorija, o Leevi papasakoja apie savo motinos netektį, literatūros studijas. Jie kartu leidžia laiką, kol sugrįžta tėvas, kuris iš pažiūros nieko neįtaria apie sūnaus intymius santykius su nepatikliu pabėgėliu. Įtampa retkarčiais paaštrina tėvo ksenofobinė laikysena, jo akivaizdus nepasitikėjimas užsieniečiu, tačiau visa tai lieka tik įsitikinimais. Filme iš esmės apskritai nėra itin didelių konfliktų, priešpriešų ar analizės apie homofobinius bei ksenofobinius įsitikinimus. Didžioji filmo dalis estetiškai perteikia romantinius santykius, daugelis kadrų itin suomiški, perteikti linguojančių nendrių, ežero bangų, medžių ir lauko žodžių fone. Nežinau, paprastai toks estetinis gamtos hiperbolizavimas man atrodo tuštokas ir patetiškai pretenzingas, tačiau šiame filme kažin kaip atpažįsti ir dalį lietuviško peizažo, o tie romantiniai santykiai, kad ir kokie atrodytų prieraišūs ir tvarūs, jau dvelkia pirmaisiais rudeniniais saulės spinduliais ir išsiskyrimu. Manau, pagrindiniai veikėjai suvokia momento svarbą ir artėjančio išsiskyrimo niūrumą, todėl viskas atrodo taip trapu, kad nuostabaus grožio gamtos fone ir subtilių bei trapių santykių fone žiūrovui belieka laukti novelėms būdingos netikėtos atomazgos. Įsiaudrinęs tėvas dėl darbų nenuoseklumo ir sūnaus slapukavimo priverčia viskam iširti, o netikėtai sukilusius jaunų vyrų jausmus išblaško virš ežero lengvas vėjelis. Subtilu, gražu, dvasinga.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tomas iš Suomijos" / "Tom of Finland"

Sveiki,

Sunkiai įtikimą istoriją bandė papasakoti suomių režisierius Dome Karukoski, sukūręs biografinę juostą „Tomas iš Suomijos“ (angl. Tom of Finland) (2017), kuris atstovauja Suomijai kaip geriausias užsienio šalių filmas į „Oskarus“. Po slapyvardžiu „Tomas iš Suomijos“ slepiasi realiai egzistavęs suomių menininkas Touko Valio Laaksonen (1920-1991), kuris išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą savo menu paveikė ne tik gėjų ir lesbiečių kultūrą, bet praktiškai buvo vienas iš novatorių suformavusių LGBT įvaizdį pasaulyje – smarkiai fetišistinį ir atvirai seksualinį.

Filme „Tomas iš Suomijos“ pasakojama nuo veikėjo dalyvavimo pasauliniame kare iki jo mirties 1991 metais. Filmas momentalus ir sukurtas kruopščiai pagal holivudinę manierą, todėl ypač tinka masinio kino žiūrovams. Ne viskas, kas tinka masėms yra pigu ir nyku, šis filmas taip pat yra vienas iš išimčių. Suomija be galo didžiuojasi šiuo menininku, net yra išleidusi pašto ženklų su autoriaus darbų fragmentais, kas Lietuvoje tikriausiai būtų net gėda ir net uždrausta. Įsivaizduojate Lietuvą reprezentuojantį pašto ženklą su fetišistine gėjų simbolika? Apsaugok Marijos žemelės šventuosius, tačiau filmas visgi neaplenkė Lietuvos ir kino teatras „Pasaka“, palaikydamas LGBT švietėjišką veiklą, filmą visgi parodė, sukviesdamas žinomus LGBT narius ir juos palaikančią Vilniaus bohemą.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad filmas nepatogus tik tiems, kurie save „stato“ į mačistinius ar religinių dogmų stereotipinius rėmus, kurie nuo vaikystės žino, kuo dera šlykštėtis, o kuo ne. Filme nemažai erotinių scenų, hipiškų ir LGBT bendruomenei būdingų „palaidų“ gyvenimo būdo vazdinių, kurie gali jautrią lietuvišką širdį daužyti į pasipiktinimo šipulius, tačiau filmas ne vien edukacinis ir meninis kūrinys, liudijantis neįtikėtinai kažkada konservatyvią buvusią Suomiją, kada už vakarojimą su vyrais galėjai gauti karcerio, bet byloja ir apie engiamas plačiosios visuomenės seksualinių mažumų likimus, mažumas, gyvenančias savo gyvenimą šiaip jau iš pirmo žvilgsnio sunormatyvintoje visuomenėje.

Fragmentas iš T. V. Laaksonen kūrybos LGBT tema.

Protingesnis ir įžvalgesnis žiūrovas visoje šioje meno ir seksualinės revoliucijos įvairovės kontekste pamatys žmonių, kurie negali sukurti heteroseksualios, vadinamosios „tradicinės šeimos“ fiziškai, todėl savo nerealizuotą meilę jie nukreipė į kūną, į tokį keistai palaidą gyvenimą, nes gi kažkur plačiosios visuomenės atstumtą save tenka realizuoti. Kaip tai padaryti, jeigu ne per kūną, nes religinis pasaulis, politika ir kas tik nori, šiuos LGBT žmones buvo atstūmę.

Filmas įtraukiantis, jame nemažai siužetinės įtampos, tačiau kažin kokio stebuklo nesitikėkite, režisūrinė išmonė kryptingai veikia biografinės reprezentacijos fronte nei pasakojant iš gelmės apie Tomo asmenybę. Nepaisant visko, filmas man patiko ir didaktinė reprezentacija nė kiek neerzino, o holivudinė maniera netgi padėjo „nueiti“ su herojumi nuo karo zonos iki karštų Kalifornijos krantų. Tiesą sakant, nepamenu filmo (išskyrus kelis apie dizainerius), kurių menas būtų pastatęs ir suformavęs ištisos visuomenės kultūrinį pagrindą ir padėjęs išreikšti seksualine prasme šitaip atvirai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kita vilties pusė" / "Toivon tuolla puolen"

Sveiki, 

Neseniai per Europą persiritusi pabėgėlių krizė neaplenkė ir šios temos – kinas labai greitai atliepia nūdienos aktualijas ir tą suskubo padaryti pripažintas suomių režisierius Aki Kaurismaki savo filme „Kita vilties pusė“ (suom. Toivon Tuolla Puolen) (2017), kuris neseniai dar ir pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Po filmo peržiūros norėjau staugti: už ką?!! Tai ne pirmas filmas, kurį žiūriu iš šio režisieriaus repertuaro ir galiu drąsiai teigti, jog tai ne mano režisierius ir nebesvarbu, kokios temos jis besigriebtų, tačiau, kaip supratau sėdėdamas salėje, žiūrovams jis patiko.

Žinoma, subtilus humoras pakankamai perkandamas bet kuriam lietuviui, šiaurietiškas kone negyvas ir dėl to kiek žavus filmas dėl savo rimto, kone robotus primenančių personažų. Tiesą sakant, kai kas filme atrodo modernu, o kai kas lyg iš kokio septinto-aštunto dešimtmečių, derinant laikotarpius, problemas režisierius sukuria hibridinį filmą, kuris mažai ką bendro beturi su realybe, veikiau tai kažkokia pusiau komiksų satyra gyvenimui, kuri, tenka pripažinti, turi savotiško žavesio, tačiau visumoje filmas, kad ir koks beatrodytų žavus, buvo ir nuobodus. Ypač pirmasis pusvalandis: galvojau, ar tikrai nesuklydau atėjęs į šią juostą ir jau norėjau lėkti iš kino salės, tačiau vis švystelėjančios juokingos situacijos privertė susilaikyti. Vėliau filmas „įsivažiavo“ ir nebereikėjo kentėti.

Savotiškas humoras, atpažįstamos bendravimo normos lyg ir žavi, tačiau visumoje man asmeniškai liko kažkas prėska ir neskanu: plakti pabėgėlių ir suomių prastos korumpuotos kultūros užkulisius kaip pabėgėlių oazę, man pasirodė gera idėja, bet viskas pateikta taip neįtikinamai ir šaltai (kai kam, žinoma, tai turėtų pasirodyti kaip pliusas), tačiau man daug abejonių sukėlė ši juosta, kad laikau kol kas silpniausiu filmu, matytu 2017 metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fechtuotojas" / "Miekkailija"

Sveiki,

Galbūt ir tiesa, kad estus labiausiai garsina suomiai, mes, lietuviai, deja, tiek kine, tiek literatūroje turime išsakyti apie save pačius tik patys. Suomių filmas „Fechtuotojas“ (suom. Miekkailija) (2015) yra vienas iš tų, kurie atsigręžia į savo kaimyninės Estijos istorines patirtis ir jas perteikia taip, lyg patys tai būtų išgyvenę. Pradėsiu gal nuo paties vertinimo: filmas geras ir jį verta pamatyti. Tai juosta, kuri pasakoja gilią Sovietų Sąjungos sąstingį, infiltruotą politinį šaltį visuose kultūriniuose sluoksniuose, tai užuominos ir į tremtį, ir į kaimynų skundus, o žodis „draugas“ skamba kaip grasinimas, kaip ginklas, kad už žmogystos stovi sovietinė valdžia ir tereikia leptelėti, kad būtum supakuotas.

Filmas pasižymi puikiai surėdyta ir atkurta atmosfera. Tikriausiai vakariečiams ta manipuliuojanti Sovietų Sąjungos sistema neįkandama ir egzotiška, tačiau dažnam lietuviui tikriausiai šis filmas vis dar bus atpažįstamas iš mūsų kasdienybės realijų, nors karta jau ir pasikeitė, tačiau visa tai dar šnopuoja į nugarą. Žiūrėjau šį filmą ir pagalvojau: Dieve, koks baisus ir šaltas skurdas, du įsimylėjėliai mokytojai gauna atsilupinėjusį kambarį su langu, o laimės tiek, kad gyventi norisi iki 100 metų ir dar daugiau – negi taip buvo? Kur dabar ši laimė? Jos vertė pasikeitė ir suvokimas apie ją... Dozuojamų „dovanų ir privilegijų“ visuomenėje žmonės laimingesni, galima pamanyti, tačiau fechtuotojas mokytojas gerai žino, kad trokšti daugiau, reiškia aukotis, kartais net atiduoti gyvybę.

Iš kitos pusės filmas įdomus ir dėl pedagoginių niuansų. Atžagarus ir nekantrus mokytojas tampa nuošalaus miestelio didvyriu, atrodo, neįmanoma klasikinės paradigmos auklėjimo principais mokytojui dar ir mokytis būti mokytoju iš pačių vaikų. Tai jaudina. Tai iš dalies herojiška. Filmas turi tą ir savo holivudinę pusę – sportinė drama, kurioje nugali žmogaus ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Kiek tokių amerikietiškų juostų susuktų – banalių ir visai gerų? Šimtai. Šį filmą daro ypatingą ir netikėta istorinė, meilės ir sporto konjunktūra, kuri ir stebina, ir užburia atpažįstama atmosfera. Regis, dramoje sujungiamos gana eklektiškos temos, tačiau jos taip suharmonizuotos, kad belieka lenkti galvą režisieriui ir scenaristams. Tiesa, pirmoji filmo pusė visgi pasirodė truputėli nuobodoka, tačiau aštriais simboliais pateiktas istorinis kontekstas ir aplinkybės, nejučia, sužadina blogos pragaišties nuojautą... Patiko ir rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergaitė iš degtukų fabriko" / "Tulitikkutehtaan tyttö" / "The Match Factory Girl"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti suomių režisieriaus Aki Kaurismaki filmą „Mergaitė iš degtukų fabriko“ (1990 m.). Jau klasika tapęs suomių filmas ir jo aikštingasis režisierius, kuris turėjo savo susikurtą filmo strategiją ir kanonus. Anot A. Kaurismaki filmas negali būti ilgesnis nei 90 minučių, todėl visi jo filmai nesiekia nė 70 minučių ir per juos įvyksta koks nors įdomus ir lemtingas įvykis, kuris pakeičia herojų gyvenimus. „Mergaitė iš degtukų fabriko“ taip pat toks pasakojimas, apimantis 65 minutes. Iš pradžių šis klasikinis filmas atrodo nuobodokas, netgi „tarybiškai“ varginantis – neturtinga mergina, saugoma it vergė griežtų ir puritoniškų tėvų, paslysta ant banano žievės ir „susigadina“ sau gyvenimą. 

Tikiu, kad toks filmas savu laiku ir savoje režisūrinėje skalėje turėjo būti įvertintas tikrai stipriai ir įtaigiai, tačiau man žiūrėjosi kažkaip vidutiniškai ir filmo dabar suomišku šedevru nepavadinčiau, tačiau kaip klasikinis filmas turi savo žavesio – jaučiama ryški 1990 dvasia – ištampyti megztiniai, šukuosenos, šokiai pokiai, paprastos ir drovios svajonės, kad tave kas nors pašokdintų... Argi daug reikėjo? Turi darbo, degtinės, mėlyną žiguliuką, vaikų ir užtenka. Toks paprastas buvo, atrodo, gyvenimas... Tačiau ar jis toks paprastas nekaltai merginai iš degtukų fabriko, kuri įsijautusi į nuskriausto likimo vaidmenį ryžtasi išties neįtikėtinam ir sunkiai suvokiamam žingsniui – kerštui. Netikėtas siužeto finalas ir mergaitė „su nagiukais“ tampa išties šio filmo arkliuku. Na, o jei nepatiks ir tai, tai bent pažiūrėsite, kaip anksčiau Suomijoje būdavo gaminami degtukai – aš pats pirmą kartą pamačiau ir nustebau.

Įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com