Filmas: "Kita vilties pusė" / "Toivon tuolla puolen"

Sveiki, 

Neseniai per Europą persiritusi pabėgėlių krizė neaplenkė ir šios temos – kinas labai greitai atliepia nūdienos aktualijas ir tą suskubo padaryti pripažintas suomių režisierius Aki Kaurismaki savo filme „Kita vilties pusė“ (suom. Toivon Tuolla Puolen) (2017), kuris neseniai dar ir pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Po filmo peržiūros norėjau staugti: už ką?!! Tai ne pirmas filmas, kurį žiūriu iš šio režisieriaus repertuaro ir galiu drąsiai teigti, jog tai ne mano režisierius ir nebesvarbu, kokios temos jis besigriebtų, tačiau, kaip supratau sėdėdamas salėje, žiūrovams jis patiko.

Žinoma, subtilus humoras pakankamai perkandamas bet kuriam lietuviui, šiaurietiškas kone negyvas ir dėl to kiek žavus filmas dėl savo rimto, kone robotus primenančių personažų. Tiesą sakant, kai kas filme atrodo modernu, o kai kas lyg iš kokio septinto-aštunto dešimtmečių, derinant laikotarpius, problemas režisierius sukuria hibridinį filmą, kuris mažai ką bendro beturi su realybe, veikiau tai kažkokia pusiau komiksų satyra gyvenimui, kuri, tenka pripažinti, turi savotiško žavesio, tačiau visumoje filmas, kad ir koks beatrodytų žavus, buvo ir nuobodus. Ypač pirmasis pusvalandis: galvojau, ar tikrai nesuklydau atėjęs į šią juostą ir jau norėjau lėkti iš kino salės, tačiau vis švystelėjančios juokingos situacijos privertė susilaikyti. Vėliau filmas „įsivažiavo“ ir nebereikėjo kentėti.

Savotiškas humoras, atpažįstamos bendravimo normos lyg ir žavi, tačiau visumoje man asmeniškai liko kažkas prėska ir neskanu: plakti pabėgėlių ir suomių prastos korumpuotos kultūros užkulisius kaip pabėgėlių oazę, man pasirodė gera idėja, bet viskas pateikta taip neįtikinamai ir šaltai (kai kam, žinoma, tai turėtų pasirodyti kaip pliusas), tačiau man daug abejonių sukėlė ši juosta, kad laikau kol kas silpniausiu filmu, matytu 2017 metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergaitė iš degtukų fabriko" / "Tulitikkutehtaan tyttö" / "The Match Factory Girl"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti suomių režisieriaus Aki Kaurismaki filmą „Mergaitė iš degtukų fabriko“ (1990 m.). Jau klasika tapęs suomių filmas ir jo aikštingasis režisierius, kuris turėjo savo susikurtą filmo strategiją ir kanonus. Anot A. Kaurismaki filmas negali būti ilgesnis nei 90 minučių, todėl visi jo filmai nesiekia nė 70 minučių ir per juos įvyksta koks nors įdomus ir lemtingas įvykis, kuris pakeičia herojų gyvenimus. „Mergaitė iš degtukų fabriko“ taip pat toks pasakojimas, apimantis 65 minutes. Iš pradžių šis klasikinis filmas atrodo nuobodokas, netgi „tarybiškai“ varginantis – neturtinga mergina, saugoma it vergė griežtų ir puritoniškų tėvų, paslysta ant banano žievės ir „susigadina“ sau gyvenimą. 

Tikiu, kad toks filmas savu laiku ir savoje režisūrinėje skalėje turėjo būti įvertintas tikrai stipriai ir įtaigiai, tačiau man žiūrėjosi kažkaip vidutiniškai ir filmo dabar suomišku šedevru nepavadinčiau, tačiau kaip klasikinis filmas turi savo žavesio – jaučiama ryški 1990 dvasia – ištampyti megztiniai, šukuosenos, šokiai pokiai, paprastos ir drovios svajonės, kad tave kas nors pašokdintų... Argi daug reikėjo? Turi darbo, degtinės, mėlyną žiguliuką, vaikų ir užtenka. Toks paprastas buvo, atrodo, gyvenimas... Tačiau ar jis toks paprastas nekaltai merginai iš degtukų fabriko, kuri įsijautusi į nuskriausto likimo vaidmenį ryžtasi išties neįtikėtinam ir sunkiai suvokiamam žingsniui – kerštui. Netikėtas siužeto finalas ir mergaitė „su nagiukais“ tampa išties šio filmo arkliuku. Na, o jei nepatiks ir tai, tai bent pažiūrėsite, kaip anksčiau Suomijoje būdavo gaminami degtukai – aš pats pirmą kartą pamačiau ir nustebau.

Įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com