Sveiki,
Neseniai per Europą
persiritusi pabėgėlių krizė neaplenkė ir šios temos – kinas labai greitai
atliepia nūdienos aktualijas ir tą suskubo padaryti pripažintas suomių
režisierius Aki Kaurismaki savo filme „Kita
vilties pusė“ (suom. Toivon Tuolla
Puolen) (2017), kuris neseniai dar ir pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino
festivalyje. Po filmo peržiūros norėjau staugti: už ką?!! Tai ne pirmas filmas,
kurį žiūriu iš šio režisieriaus repertuaro ir galiu drąsiai teigti, jog tai ne
mano režisierius ir nebesvarbu, kokios temos jis besigriebtų, tačiau, kaip
supratau sėdėdamas salėje, žiūrovams jis patiko.
Žinoma, subtilus humoras
pakankamai perkandamas bet kuriam lietuviui, šiaurietiškas kone negyvas ir dėl
to kiek žavus filmas dėl savo rimto, kone robotus primenančių personažų. Tiesą sakant,
kai kas filme atrodo modernu, o kai kas lyg iš kokio septinto-aštunto
dešimtmečių, derinant laikotarpius, problemas režisierius sukuria hibridinį
filmą, kuris mažai ką bendro beturi su realybe, veikiau tai kažkokia pusiau komiksų
satyra gyvenimui, kuri, tenka pripažinti, turi savotiško žavesio, tačiau
visumoje filmas, kad ir koks beatrodytų žavus, buvo ir nuobodus. Ypač pirmasis
pusvalandis: galvojau, ar tikrai nesuklydau atėjęs į šią juostą ir jau norėjau
lėkti iš kino salės, tačiau vis švystelėjančios juokingos situacijos privertė
susilaikyti. Vėliau filmas „įsivažiavo“ ir nebereikėjo kentėti.
Savotiškas humoras,
atpažįstamos bendravimo normos lyg ir žavi, tačiau visumoje man asmeniškai liko
kažkas prėska ir neskanu: plakti pabėgėlių ir suomių prastos korumpuotos
kultūros užkulisius kaip pabėgėlių oazę, man pasirodė gera idėja, bet viskas
pateikta taip neįtikinamai ir šaltai (kai kam, žinoma, tai turėtų pasirodyti
kaip pliusas), tačiau man daug abejonių sukėlė ši juosta, kad laikau kol kas
silpniausiu filmu, matytu 2017 metų „Kino pavasario“ festivalyje.
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 89/100
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą