Filmas: "Fani ir Aleksandras" / "Fanny och Alexander"

Sveiki, 

Kino šedevrus vertinti iš vienos pusės sunku, kadangi nesinori nuvilti to žiūrovo, kuris iš filmo vertinimo tikisi to paties vertinimo sutapimo, o iš kitos lengva, nes pats gali spjauti į visą tą klasiką ir mitą ir subjektyviausiai išsakyti savo nuomonę, kuri nebūtinai gali sutapti su visų nuomone. Ingmar Bergman filmas „Fani ir Aleksandras“ (angl. Fanny and Alexander) (1982) gali visais atžvilgiais pasirodyti perlų perlas – daugybė apdovanojimų pelniusi švedų juosta iki šiol randa savo žiūrovą.

Nesu tikras, kad filmas man tiko ir patiko. Nesiginčysiu dėl techninės inovacinės režisieriaus dalies -  ji išties epiškai stipriai sukalta ir išlaikyta kontrastinga atmosfera: čia gėlėtu gobelenu išmušti jaukūs Viktorijos laikų stiliaus namai, kur viskas gyva, ir asketiškas pastoriaus namas, kuris labiau primena kalėjimą... vienos šeimos istorija tęsiasi trijų valandų veiksme, kurio centre lyg ir būtų jaunosios atžalos, kurios patiria daugybę sukrėtimų, dėl kurių ima regėti vaiduoklius ir t. t. Lyg filmas kažkuo sietųsi su A. Tarkovskio „Ivano vaikystė“, tačiau Tarkovskio filmas nepalyginamai man artimesnis ir pasirašau po juo kaip po šedevru, o štai „Fani ir Aleksandras“ pasirodė pernelyg ištęstas, neskubus, užaugintas kūrinys, kuris tik labai pamažu įtraukia į savo pasakojimą. Režisierius užuot pasirinkęs aštrias ir sadistines scenas, kuria minkštą šiek tiek „Džeinę Eir“ primenančią istoriją.

Tiesą sakant, geras scenarijus, turime į lietuvių kalbą išsivertą ir šią apysaką – bibliotekose dar galite ją aptikti. Geras ir ilgas filmas tikriausiai žada patikti jau patiems ištikimiausiems kino gurmanams, kurie vertina išlaikytą ir kažkada buvusį inovatyvųjį kiną. Ingmar Bergman yra vienas iš tų režisierių, kuris prisidėjo prie kino evoliucijos ir net jau „Fani ir Aleksandras“ rėkte rėkia kaip atsvara amerikietiškam holivudiniam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela