Filmas: "Margarita – Šiaurės karalienė" / "Margrete den første" / "Margrete Queen of the North"

 Sveiki, skaitytojai,

Pastatyti gerą istorinę kostiuminę dramą nėra taip jau lengva, nes diduma filmų remiasi viduramžių (jeigu kalbame apie šį laikotarpį) stiliumi: pilys, apranga, muzika... Daug ką šiandien galima padaryti kompiuterine grafika. Danų režisierė Charlotte Sieling ėmėsi išties provokuojančio iššūkio – atkurti XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Skandinavijos šalių (Danijos, Norvegijos, Švedijos) buvusią Kalmaro sąjungą, kurią labiausiai tuo metu išlaikyti ir sutvirtinti pavyko danų karalienei Margaritai I-ajai. Apie jos valdymo epizodą sunkmečiu istorija perteikta filme „Margarita – Šiaurės karalienė“ (dan. Margrete den første) (2021).

Tiesą sakant, šį filmą pasižiūrėjau dėl pritrenkiančios danų aktorės Trine Dyrholm, kurios karjerą seku jau labai ilgai, todėl bet kokį filmą, koks mane pasiekia, visada stengiuosi sąžiningai pažiūrėti. Kita priežastis – praplėsti istorines žinias apie  Kalmaro sąjungą ir pažiūrėti, kokiais būdais anuomet moteris sugebėjo išlaikyti trijų šalių aljansą. Kitaip sakant, tikėjausi preciziškai feministinėmis gairėmis paryškintą moters valdovės problematiką. Iš esmės, ko tikėjausi, tą daugmaž ir gavau.

Pagrindinis istorinis įvykis, kuris, beje, užfiksuotas ir dokumentuose, yra po 15 metų atsiradęs tariamai tikrasis Margaretos sūnus, tikrasis karalius, kuris neva buvo žuvęs kovodamas su vokiečiais. Skandinavus puola kryžiuočių vokiečių ordinas, tad norėdami skandinavai atsilaikyti bando per santuoką sudaryti sąjungą su Anglija. Erikas, netikras Margaretos sūnus, užėmęs velionio sostą, turi vesti Filipą, mažą anglų princesę mergaitę ir tokiu būdu pritraukti anglus palaikyti danus ir likusius skandinavus kovoje su vokiečiais. Filme vaizduojamas atsiradęs sūnus ne tik užsitraukia Eriko pavydą ir pyktį, bet ir leidžia atsiskleisti Margaretos motiniškiems instinktams. Iš esmės filmo fokusas labai paprastas: atskleisti prieštaringą Margaretos pasirinkimų tarp motinystės ir politikės konfliktą, parodyti jos apgalvotus ir logiškai pagrįstus žingsnius, pasiaukojimą dėl sąjungos.

Filmas išties labai lėtų apsukų ir, atrodo, lyg pastatytas ne tiek rekonstruojant istorinius įvykius, kiek pagal pjesės vyksmo šabloną. Mes savo literatūroje turima Krėvės „Skirgailą“, Sruogos „Milžino paunksmę“ bei Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – šiose istorinėse poetinėse dramose būtent taip kaip šiame filme dėmesys sutelktas į iškilių monarchų vidinius konfliktus, asmeninės laimės paaukojimą dėl politinių šalies, tautos interesų. Margareta paaukoja savo atsiradusį sūnų, filme tai parodoma kaip nekvestionuojama auka sąjungos labui, nors filmo pabaigoje ir pateikiama, jog niekada niekas nepatvirtino, ar paaukotasis buvo tikrasis Margaretos sūnus, ar priešų politinė figūra, todėl galima daryti prielaidą, jog filmas visgi romantizuoja ir idealizuoja Margaretos auką taip, kaip iš esmės įprasta istorinėse dramose, o kaip ten buvo iš tikrųjų, vienas Dievas težino.

Filmas gražiai ir sutelktai pastatytas, jame nėra batalinių scenų, grandiozinių mūšių. Priešingai – tai pilies intrigų ir karalienės vidinių konfliktų drama, kokią nesunkiai kiek kitomis priemonėmis galima pastatyti ir teatre. Žinoma, šio filmo pasididžiavimas yra sutelkta, išjausta ir gerai perteikta aktorės Trine Dyrholm sukurtas personažė, kuri nepalieka abejingų. Turime mes ir Cate Blanchett sukurtą Elžbietos pirmosios gyvenimo ir valdymo istoriją, dabar turime ir Danijos karalienės Margaretos istoriją, perteiktą masinio žiūrovo akims.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tomas iš Suomijos" / "Tom of Finland"

Sveiki,

Sunkiai įtikimą istoriją bandė papasakoti suomių režisierius Dome Karukoski, sukūręs biografinę juostą „Tomas iš Suomijos“ (angl. Tom of Finland) (2017), kuris atstovauja Suomijai kaip geriausias užsienio šalių filmas į „Oskarus“. Po slapyvardžiu „Tomas iš Suomijos“ slepiasi realiai egzistavęs suomių menininkas Touko Valio Laaksonen (1920-1991), kuris išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą savo menu paveikė ne tik gėjų ir lesbiečių kultūrą, bet praktiškai buvo vienas iš novatorių suformavusių LGBT įvaizdį pasaulyje – smarkiai fetišistinį ir atvirai seksualinį.

Filme „Tomas iš Suomijos“ pasakojama nuo veikėjo dalyvavimo pasauliniame kare iki jo mirties 1991 metais. Filmas momentalus ir sukurtas kruopščiai pagal holivudinę manierą, todėl ypač tinka masinio kino žiūrovams. Ne viskas, kas tinka masėms yra pigu ir nyku, šis filmas taip pat yra vienas iš išimčių. Suomija be galo didžiuojasi šiuo menininku, net yra išleidusi pašto ženklų su autoriaus darbų fragmentais, kas Lietuvoje tikriausiai būtų net gėda ir net uždrausta. Įsivaizduojate Lietuvą reprezentuojantį pašto ženklą su fetišistine gėjų simbolika? Apsaugok Marijos žemelės šventuosius, tačiau filmas visgi neaplenkė Lietuvos ir kino teatras „Pasaka“, palaikydamas LGBT švietėjišką veiklą, filmą visgi parodė, sukviesdamas žinomus LGBT narius ir juos palaikančią Vilniaus bohemą.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad filmas nepatogus tik tiems, kurie save „stato“ į mačistinius ar religinių dogmų stereotipinius rėmus, kurie nuo vaikystės žino, kuo dera šlykštėtis, o kuo ne. Filme nemažai erotinių scenų, hipiškų ir LGBT bendruomenei būdingų „palaidų“ gyvenimo būdo vazdinių, kurie gali jautrią lietuvišką širdį daužyti į pasipiktinimo šipulius, tačiau filmas ne vien edukacinis ir meninis kūrinys, liudijantis neįtikėtinai kažkada konservatyvią buvusią Suomiją, kada už vakarojimą su vyrais galėjai gauti karcerio, bet byloja ir apie engiamas plačiosios visuomenės seksualinių mažumų likimus, mažumas, gyvenančias savo gyvenimą šiaip jau iš pirmo žvilgsnio sunormatyvintoje visuomenėje.

Fragmentas iš T. V. Laaksonen kūrybos LGBT tema.

Protingesnis ir įžvalgesnis žiūrovas visoje šioje meno ir seksualinės revoliucijos įvairovės kontekste pamatys žmonių, kurie negali sukurti heteroseksualios, vadinamosios „tradicinės šeimos“ fiziškai, todėl savo nerealizuotą meilę jie nukreipė į kūną, į tokį keistai palaidą gyvenimą, nes gi kažkur plačiosios visuomenės atstumtą save tenka realizuoti. Kaip tai padaryti, jeigu ne per kūną, nes religinis pasaulis, politika ir kas tik nori, šiuos LGBT žmones buvo atstūmę.

Filmas įtraukiantis, jame nemažai siužetinės įtampos, tačiau kažin kokio stebuklo nesitikėkite, režisūrinė išmonė kryptingai veikia biografinės reprezentacijos fronte nei pasakojant iš gelmės apie Tomo asmenybę. Nepaisant visko, filmas man patiko ir didaktinė reprezentacija nė kiek neerzino, o holivudinė maniera netgi padėjo „nueiti“ su herojumi nuo karo zonos iki karštų Kalifornijos krantų. Tiesą sakant, nepamenu filmo (išskyrus kelis apie dizainerius), kurių menas būtų pastatęs ir suformavęs ištisos visuomenės kultūrinį pagrindą ir padėjęs išreikšti seksualine prasme šitaip atvirai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela