2022 m. gruodžio 27 d., antradienis

Filmas: "Mandarinai" / "Mandariinid" / "Tangerines"

 

Sveiki,

 

Sakartvelo režisierius Zaza Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines) (2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.

 

Pagrindinis veikėjas Ivo, kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui, priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.

 

Netrukus paaiškėja ir viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už sienos...

 

Šiaip filmas gan įdomus, nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje, tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą. Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...

 

Apskritai tai keistokas filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino, tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1



 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą