Sveiki,
Sakartvelo režisierius Zaza
Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo
užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines)
(2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai
kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno
ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi
mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.
Pagrindinis veikėjas Ivo,
kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui,
priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su
kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala
naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei
kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų
kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau
Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don
Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.
Netrukus paaiškėja ir
viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka
sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus
kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų
slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už
sienos...
Šiaip filmas gan įdomus,
nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat
pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin
mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje,
tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo
metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują
idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo
karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos
pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi
jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei
mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su
vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą.
Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies
pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...
Apskritai tai keistokas
filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą
karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino,
tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats
būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia
vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės
papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti
šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą