Geriausios perskaitytos 2022 metų knygos: TOP 10!

 

Sveiki,

 

Šiemet kaip ir pernai mano skaitymo metai buvo patys įvairiausi, su pakylimais ir neskaitymo blokais. Nors dėl laiko stokos perskaitau kaskart vis mažiau knygų, tačiau vis dar skaitau ir tikiu literatūra, nors tenka ir nusivilti. Šiame saite per 2022 metus parašiau 35 skirtingų knygų recenzijas; vienos man patiko labiau, kitos mažiau.

 

Tendencija išlieka labai panaši. Beveik neskaitau lietuvių autorių, nors buvau suteikęs progą Ievos Dumbrytės romanui Šaltienos bistro šansą, tačiau knygą vos įveikiau ir, tiesą sakant, prisimenu ilgą klampojimą per nieką, nors kitiems tautiečiams šioji knyga labai patiko, ji netgi pelnė premijų. Dėl tam tikrų priežasčių teko skaityti ir lietuvių literatūros klasikus. Pavyzdžiui, neįtikėtinai įtraukė Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas arba visai naujomis, jau nebe paauglio akimis suskaitytas Antano Škėmos romanas Balta drobulė. Deja, neperskaičiau nė vienos šiuolaikinės lietuvių poezijos knygos, nors ir pirkau, turiu, tačiau nekirba kol kas ranka, todėl jaučiuosi šiek tiek nuskriaudęs lietuvių literatūrą, turėčiau ja labiau domėtis ir sekti, to sau ir palinkėsiu kitiems skaitymo metams, jeigu neištiks skaitymo stagnacija.

 

Kalbant apie verstinę literatūrą ir sudarinėjant savo geriausių metų dešimtuką, turiu paminėti, kad dominuoja išskirtinai leidyklos Rara knygos. Nors galbūt ne visos knygos man patiko iš šios serijos, tačiau dažna visgi apstulbindavo savo novatoriškomis idėjomis ir, sakyčiau, tai tos knygos, kurios pramušė mano neskaitymo blokus. Kitą vertus, tai visai kitokia literatūra, išgeneruota aukštos prabos idėjų, kurion sutraukta daug intelektualių pačių įvairiausių kontekstų, kuri laužo standartinius pasakojimo struktūras. Labai džiaugiuosi dėl šios leidyklos.

 

Gerų naujienų kaip visada pažeria Baltų lankų leidykla, tik ne visas norimas knygas spėjau suskaityti, tačiau Ann Patchett romanas Olandų namas buvo vienas geriausių anos žiemos skaitinių, kuri paliudijo, jog amerikiečių literatūra gyvastinga.  

 

Šiemet nemažai buvo gerų knygų, kurios, atrodo, lyg ir gerai parašytos, tačiau nesuvaikė. Vienas didžiausių nusivylimų tapo didelis Chimamanda Ngozi Adichie romanas Pusė geltonos saulės, kuris tiesiog užkalkėjo mano rankose ir tapo didžiausiu bloku. Daug žadintis istorinis romanas apie Afrikos politinius procesus tiesiog stingdė mano kraują, nes viskas daugmaž kaip vienoje ilgoje muilo operoje, nebegalėjau ištverti tų santa barbarų, todėl neužbaigiau. Daugiau tikėjausi ir iš argentinietės Agustinos Bazterricos Mes, gyvuliai, tačiau idėjos jau atgyventos, tad jau niekas nebeperspjaus mano mylimo Jaroslavo Melniko Mašos. Kiek paveikesnių kūrinių tikėjausi ir iš Booker Prize nominantų, pavyzdžiui, Richardo Powerso Sutrikę arba Danielio Kehlmanno Tilis Ulenšpygelis bei David Diop Naktį visų kraujas juodas. Pastarieji parašyti gerai, tačiau nesujaudino tiek, kiek galbūt tikėjausi. Be jokios abejonės reiktų prie įsimintinų paminėti brazilų rašytojos Clarice Lispector Žvaigždės valanda, kuriai, Dieve, nebeliko vietos dešimtuke. Tai labai juslinga ir išmoninga knyga, kurią galima laikyti tarp geriausių 2022 metų Baltų lankų išleistų knygų. Labai patiko D. J. Salingerio Rugiuose prie bedugnės, kuris vėlgi susiskaitė visiškai kitaip, nei anuomet.

Tiesa, prie viso to reiktų paminėti ir Jotemos išleistą naują Vladimiro Nabokovo atsiminimų knygą Kalbėk, atmintie, kuri nepaprastai gerai ir sodriai parašyta, tačiau skaitydamas pasigedau kompetencijų suvokti visus (post)carinės rusų elito nuskurdinimo kontekstus, nes jame suminėti ir aprašyti ryškiausia rusų inteligentija, kuriai priklausė ir patys Nabokovai.

 

Visų knygų, kurios nepateko į sąrašą, iš naujo neapžvelgsiu, tad pateikiu savo top 10:

10. Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer. Ši knyga unikali tuo, kad leido ne tik geriau suprasti M. Abramovič performansų meną, bet ir suvokti skausmo kultūrą ir poveikį žmogaus psichikai. Labai unikalūs sudėti interviu, kuriuose atradau, jog esu iš dalies irgi mazochistas kaip ir šioji menininkė.

9. César Aira Vaiduokliai. Šis rašytojas yra perliukas. Netgi dvi jo trumputės knygos tapo metų atradimai. Šioji gal kiek mažiau patiko, tačiau irgi be galo įdomiai, įmantriai ir skoningai perteikta knyga apie gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkimus Buenos Airės statybvietėje. Tai knyga apie Lotynų Amerikos emigrantus „vaiduoklius“ vieną karštą vidudienį.

 

8. Viktorija Daujotytė Sakiniai. Netikėtas skaitinys ir vienintelė lietuvių autorė tarp šių knygų, kurios prieš 20 metų išleisti Sakiniai padarė labai didelį poveikį apmąstymams apie istoriją, laiką ir gyvenimą. Knyga beveik kaip aforizmų rinkinys, tačiau galime nesunkiai atpažinti lietuviškus kontekstus. Gili ir įžvalgi knyga.

 

7. Vytautas Pliura Švelnumas pragare. Vienintelė tikriausiai perskaityti poezijos knyga šiemet. Tai lietuvių išeivių palikuonio knyga, persunkta skaudžiai apnuoginančia homoseksualo patirtimi daugiakultūriniame pasaulio žemėlapyje. Eilės brutalios, paveikios, beveik kaip reportažai iš nužmoginimo lagerio, kurie nepaliko abejingo ir sukrėtė.

 

6. Anne Enright Užžėlęs kelias. Šeimos saga apie sugrįžusius vaikus, kad galėtų atsisveikinti su kietaširde motina ir sutvarkyti paveldėjimo klausimus. Keturių vaikų istorijos margos, pilnos pačių įvairiausių patirčių: nuo alkoholikės dukters iki homoseksualaus sūnaus Amerikoje. Knyga dvelkia Airija, jos drėgnu jūriniu klimatu, bet užvis labiausiai paveikia gerai perteiktos šeimos paslaptys ir netobuli gyvenimai.

 

5. Georgi Gospodinov Liūdesio fizika tapo vienu sudėtingiausiu ir įdomiausiu skaitymo malonumo. Knyga nevienadienė, perteikta postmoderniu pasakojimo stiliumi, daug įvairių aliuzijų, simbolių, metaforų. Tai klajonės po giminės istoriją (galimą, tariamą, būtą) bandant apibrėžti Minotaurą savyje, bet kartu papasakoti Bulgarijos istoriją pasaulinėje karų ir komunizmo arenoje.

 

4. Alvaro Enrigue Staigi mirtis. Galvojau, kam duoti šią vietą? Šiai knygai ar Liūdesio fizikai, nes jos abi skirtingos, bet turi ir daug panašumų. Visgi gal šioji aiškesnė, labiau suprantamesnė, išgryninta, ne tokio karštai nesuvaldomo sąmonės srauto šėlsmo kaip Liūdesio fizika. Visgi istorija labai turtinga istoriniais įžvalgiais kontekstais. Tiek daug sužinojau pikantiškų detalių, kad visiškai leido pažvelgti kitaip į tai, kaip mes mokomės ir suprantame istoriją.

 

3. César Aira Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimai. Perskaičiau pirmiau už Vaiduoklius, gal dėl to šitokį puikų įspūdį paliko. Iki šiol menu tą jausmą, jog autorius akrobatiškai sulošė puikiai literatūrine idėja. Nėra daug siužeto, tačiau išmoningai perteikta grožio ir bjaurastis pažinimo istorija, kuri, bent jau mane, jautriai šokiravo savo literatūriniais kūlversčiais.

 

2. Ann Patchett Olandų namas. Nelabai pastebėjau, jog kažkas labai mėgtų šią knygą ir įtrauktų į savo topus, tačiau ją perskaičiau per dvi dienas ir iki šiol menu kaip vieną mėgstamiausių skaitinių. Taip, čia nebus labai išmoningų ir itin intelektualių Raros knygoms būdingų literatūrinių manevrų, tačiau toji istorija tokia suprantama, autorei pavyko išgauti kažką neįtikėtino. Atrodo, kad iki šiol su veikėjais sėdžiu automobilyje ir apmąstau tai, ko netekau. Superinė.

 

1. Benjamín Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Mano metų knyga. Manau, daug kam ji irgi padarė labai didelį įspūdį. Turi tam tikrų sąsajų su Liūdesio fizika ir Staigia mirtimi. Iš vienos pusės šie apsakymai tokie tiršti, kad kiekviename puslapyje rasite neįtikėtinai daug kondensuotų istorinių faktų, bet labiausiai žavi, kaip autorius geba tuos faktus paversti grožine literatūra ir pateikti neišdildomų įžvalgų, kurių nerasite jokiame pasaulio vadovėlyje. Nedidukė knyga yra labai galinga, magiška, įtrauki ir svarbiausia – dirginanti skaitytojo vaizduotę.

 

Jūsų Maištinga Siela