Knyga: Alvaro Enrigue "Staigi mirtis"

Alvaro Enrigue. „Staigi mirtis“ – Vilnius: RaRa, 2021. – p. 260.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Viena nuobodžiausių pasaulyje sporto šakų (bent jau man) yra tenisas, kurį be jokio susidomėjimo perjungiu net tada, kai žinių portalai praneša apie kokias nors sensacingas rungtynes. Ir tikrai, kas gali mėgautis tenisu? Nebent tie, kurie patys jį žaidžia ir išmano, žino, ko iš tikrųjų reikalauja šis sportas. Apie tenisą daugiau ir įdomiau sužinojau perskaitęs meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue (g. 1969) romaną Staigi mirtis (ispan. Muerte subita), kuriame autorius itin intelektualiais ir įžvalgiais rakursais nagrinėja 1599 m. spalio 4-ją garsaus italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) ir ispanų poeto Kevedo (Francisco de Quevedo, 1570-1645) Romoje vykusią teniso dvikovą, kurią stebėjo romiečiai ir ispanų kunigaikštis. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla Rara.

 

Derindamas sporto raidą ir šias garsias istorines asmenybės bei jų teniso mačus, A. Enrigue paraleliai pateikia kitų istorijų, vykstančių panašiu metu tiek tuometinėje protestantizmą pasirinkusioje Anglijoje, tiek XVI amžiaus pirmojoje pusėje vykusį Meksikos ir Pietų Amerikos konkistadorų nukariavimo istorijas. Pasakotojas per lakoniškus romano skyrelius šokinėja tai į vieną, tai į kitą erdvę ir kuria dinamišką vaizdinį, kuris primena veiksmų ir padarinių tenisą, sėkmingų ir nesėkmingų politinių manevrų mačus.

 

Tekstas persmelktas istoriniais faktais, tačiau autorius juos suverpia ir nuaudžia į nenuobodų ir gana ironiškai individualizuotų veikėjų šou. Pavyzdžiui, jau ko vien vertas susenusio Lotynų Amerikos užkariautojo Hermano Korteso paveikslo štrichai, kuris, nors Ispanijai atnešė tuometinę neregėtą šlovę, įkurdamas Naująją Ispaniją ir pavergdamas tiek daug vietos indėnų genčių, tačiau iki šiolei jo neapkenčia visas pasaulis: tiek patys ispanai, tiek dabarties žmonės. Jo kryžiaus žygiai, dvaruose siuvinėjančios ir nuobodžiaujančios moterys, kalbančios apie jo sėklidžių kamuoliukas tarsi teniso žaisliukus, brėžia ir ilgą įspūdingos giminės geologinį medį, kuris, žinoma susijęs ir su Karavadžo ir Kevedo teniso partija.

 

Viena įspūdingiausių istorijos detalių, kuri tampa vienu iš pagrindinių romano leitmotyvų yra Henriko VIII nukirsdintos žmonos Anos Bolin nukirpti plaukai, iš kurių vienas prancūzas padarė keturis įstabius teniso kamuoliukus. Apie kiekvieną iš jų istoriją pasakotojas plėtoja galimas istorijas ir, kaip žinia, vienas iš tų kamuoliukų, rastų sienoje, galimai galėjo būti praganytas tą 1599 metų spalio 4 dienos mače tarp italo ir ispano. Tiesą sakant, autorius geneliai išlaiko balansą tarp sausos faktografinės medžiagos ir kuria kone detektyvinę, pilną aistros ir girtuoklysčių, dviejų vyrukų su palydomis ir mecenatais istoriją, bet iš esmės mums perteikia Vakarų Europos bei Naujojo Pasaulio istorijos raidą per, atrodo, kasdienius įvykius, kurie tarp tų vadovėlinių faktų dažniausiai išvis neminimi, todėl Staigi mirtis iš vienos pusės veikia kaip įdomioji istorija, o iš kitos ir kaip eksperimentinė grožinė literatūra. Autorius, kaip anuomet Olga Tokarczuk, rašydama romaną Bėgūnus, pasirinko išskaidytus fragmentiškus pasakojimus imituodama dinamišką bėgimą nuo velnio ir blogio, taip ir A. Enrigue šiame romane bėga paskui teniso kamuoliuką, kuris kartu tampa paties pasaulio likimo metafora.

 

Autorius nemažai skiria dėmesio teniso istoriniams aprašymams, juos cituoja iš įvairių Renesanso ir Barako laikotarpio rašytinių šaltinių, kas, savaime aišku, byloja, jog rašytojams, to meto intelektualams, menininkams ir bohemos atstovams (nesvarbu, kas esi) sporto azartas buvo nesvetimas, kaip ir dabar vykstantis FIFA futbolo čempionatas. Tačiau autorius analizuoja politizuotą tenisą ir kitokiais rakursais, visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pasitelkęs lingvistinius tyrimus.. „Šiandieninėje ispanų kalboje jos vardas [Malinali Tenepati] tapo būdvardžio šaknimi – malinchista reiškia žmogų, kuris labiau vertina svetimą kultūrą ir niekina savo (p. 124).“ Kaip įvairūs netikėti į vergovę pagrobtų princesių pasidulkinimai su Naujojo Pasaulio užkariautojais įsitvirtina kalbiniu pagrindu į vietos kultūrą.

Alvaro Enrigue

 

Romane esama nemažai erotikos. Besimasturbuojanti actekų princesė aptaria su priešu politinius reikalus, arba pats dailininkas Karavadžas, hiperaktyvus homoseksualistas, linkęs į girtuoklystę ir vienadienius santykius. Romane pažymima, jog teniso kova vykta abiem esant pagiringiems ir net išvakarėse turėjus intymių tarpusavio nuotykių. Sakoma, kad lovoje tiek karalienė, tiek bet kuris tarnas tampa lygiaverčiais, nes seksas nuplėšia bet kokias socialines kaukes ir žmonės pagal savo prigimtį ir aistrą tampa lygiaverčiai lyg ką tik išvaryti iš Rojaus. Visgi autorius išskleidžia ištisą laikmečio galios ir kūniškos aistros santykių kakofoniją, kuri ir stebina savo atvirumu, ir leidžia visą tą popiežių ir Dievo žodžio nešėjų bei kontrreformacijos šalininkų laiką vertinti kaip vieną didėlį socialinį kabaretą, kuris viešai yra smerkiamas, tačiau kiekvienas vis tiek užima tam tikrą poziciją, sakyčiau, visai kaip šiais laikais. „Dar niekada santykiai tarp politikos, pinigų, meno ir spermos nebuvo tokie glaudūs ir migloti. Arba tokie begėdiškai laimingi, tolerantiški ir sklandūs. Džustinianis dulkino Lombardijos šernus, Karavadžas savo Venecijos kardinolą, o Filidė – juos abu. Ir visi laimingi (p. 130).“

 

Kaip minėjau, ne ką įdomesni įvykiai vyksta ir Naujojoje Ispanijoje. Ten, Meksikoje, Kiroga senųjų vietos gyventojų miestų papėdėje bando įkurti tikrą utopinį miestą, nes jo rankoje anglų Tomo Moro veikalas Utopija tampa instrukcija, bent jau taip mano Kiroga, kaip kurti idealią visuomenę, tačiau čia autorius įžvelgia ir juokingą paradoksą: „Žinoma, Kiroga nė neįtarė, kad Moro pasiūlytas ir jo paties sukurtas visuomenės modelis veikė tik dėl to, kad tai buvo ta pati gamybos sistema, kurios Meksikos slėnio indėnai jau laikėsi prie atvykstant ispanams. Tai buvo ta pati schema, kurią kaskart bandantys atgaivinti indėnai Sumaragos būdavo baudžiami mirtimi ant laužų (p. 216).“

 

Be to, kad autorius gerai ištyrinėjo laikmečio šaltinius ir istorinius veikalus, apie kuriuos byloja pabaigos žodyje, jis šiame romane įterpia ir savo asmeninių pasvarstymų, tam tikrų eseistinių intarpų, visai netikėtų ir, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nederančių prie romano sąrangos, tačiau būtent toks eklektiškas išsišokimas tik dar labiau kelia skaitytojų susidomėjimą. „Tai nėra knyga apie Karavadžą ar Kevedrą, nors knygoje Karavadžas ir Kevedras yra. Taip pat ir Kortesas bei Kuautemokas, Galileo ir Pijus IV. Gigantiškų asmenybių susidūrimas. Visi dulkinasi, nusirengia, aklai lažinasi. Romanai griauna paminklus, nes visi, net patys skaisčiausi romanai, yra šiek tiek pornografiniai (p. 196).“

 

Galiu sutikti, kad būtent Staigi mirtis pulsuoja aistringu istorijos daugiaplaniškumu, skverbiantis ir gilinantis, aiškinantis ir bandant suprasti, kaip žmogaus reprodukcija ir tos reprodukcijos įkinkymas į socialinius, religinius ir politinius apynasrius sukūrė mūsų dabarties pasaulį. Sakyčiau, romanas parašytas nepaprastai išmoningai, įtraukiai ir įtaigiai, nes čia pasireiškia ir rašytojo išmonė, ir erudicija, ir tai, ką galbūt turėjo ir kitos leidyklos Rara išleistos pastarosios įspūdingos knygos: Georgi Gospodinov Liūdesio fizika, Benjamin Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Istoriniai faktai, apšlifuoti rašytojo vaizduotės ir perskverbti intelektualių įžvalgų, pateikta kaip personalizuota pasaulio sąrangos paaiškinimo schema, kurion pakliuvęs skaitytojas yra bejėgis, nes privalo arba susierzinęs numesti knygą, arba besąlygiškai save praturtinti. Žinoma, kad A. Enrigue romano Staigi mirtis neįmanoma numesti į šoną, kūrinys yra vertas laiko ir dėmesio nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Jūsų Maištinga Siela