Knyga: Álvaro Enrigue "Išsvajotos tavo imperijos"

Alvaro Enrigue. „Išsvajotos tavo imperijos“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Garsus meksikiečių rašytojas, šešių romanų autorius, Alvaro Enrigue (g. 1969) man pažįstamas iš puikaus romano Staigi mirtis (Rara, 2021). Anuomet knyga padarė didelį įspūdį ir tapo viena mėgstamiausia tuo metu perskaitytų grožinės literatūros kūrinių. Asmeniškai nudžiugau, kai sužinojau, kad leidykla Rara išleis dar vieną A. Enrigue knygą pavadinimu Išsvajotos tavo imperijos (ispn. Tu sueño imperios han sido), kurį į lietuvių kalbą vertė Simonas Bernotas.

 

Anuomet Staigi mirtis pasižymėjo itin intelektualiai paradoksalia istorinių buvusių ir tariamų įvykių eiga, kuri vertė įsitraukti į dailininko M. Caravaggio intriguojantį žaidimą. Labai panašų laikotarpį, tik kiek ankstesnius laikus – tiksliau 1519 m. lapkričio mėnesį – vaizduoja rašytojas savo naujausiame romane Išsvajotos tavo imperijos. Pasirinkęs actekų, vietos vadinami tenočiais, perspektyvą, jis kuria tarsi atsakomąją istorijos versiją europietiškai ekspansinei nusistovėjusiai tiesai. Nenuostabu, nes viską, ką mes paprastai žinome ir išmanome apie indėnų tautas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, yra iš nukariautojų perspektyvos. Kitaip sakant, nugalėtojų niekas neteisia, jie rašo savo nugalėtojų istoriją, tad kaip iš tikrųjų vyko konkistadorų invazija į Naująjį pasaulį, tikriausiai, niekas iki šių dienų nė nežino. A. Enrigue atveria būtent tą galimą, nutylėtą perspektyvą kaip atsakomąjį baltosios rasės užkariautojų suformuotai istorinei tiesai.

 

Romanas iš dalies remiasi tikrais istoriniais įvykiais. Pernelyg nenukrypdamas nuo tiesos, autorius iš tikrųjų panaudoja konkistadoro Hernando Korteso asmenybę ir jo kapitonus, tiksliai perteikia datas, istorinius įvykius, kai Korteso armija su žirgais, tenočiams iki tol nežinomi suvėrimai (elniai be ragų), įžygiuoja į vieną garsiausių iki šių dienų actekų miestą Tenočtitlaną (isp. Tenochtitlan), įsikūrusį prie Tekosko ežero. Vėlesniais laikais šios vietovės bus gerokai apgriautos ir nusausintos bei įkurta dabartinė Meksikos sostinė. Šiandien šie griuvėsiai lankomi turistų. Taigi, romane veiksmas vyksta iš esmės vieną dieną šiame europiečiams atėjūnams magiškame ir keistos architektūros didingame mieste, kurį dažnai konkistadoras palygina su Florencija, Venecija ir Ispanijos miestais.

 

Nors romanas labai intelektualus, tačiau jį suprasti nesunku. Autorius pokštauja, montuoja istorines žinomas tiesas su actekų kultūros palikimu. Paprastai mes apie actekus žinome, kad jie buvo didingi, bet kartu labai žiaurūs dėl savo aukojimo ritualų. Pagrindinis Tenočtitlano imperatorius Moktesuma ir jo žmona-sesuo Atotoštli taip pat realiai egzistavę Korteso laikais valdovas ir valdovė, kurie įsileidžia atėjūnus į miestą. Niekas nesupranta, kodėl imperatorius juos priima kaip svečius, tačiau tai dar viena pasyvumo ir kartu paradoksaliai valdovo politinis galybės apreiškimas. Tai, kas europiečiams atrodo kaip pralaimėjimas, kitoje kultūroje gali būti kaip laimėjimas. Europiečiai išsigandę, jie net neabejoja, kad tas svetingumas nukariautojams tėra iliuzija, tad netrukus bus užpulti ir nugalėti. Moktesumos filosofija apie konkistadorus: „Jei kas nors ir ketina juos turėti, tai turime būti mes, ir jei juos sukultūrinsime, jie taps miesto puošmena; jei išmokysime juos drąsos, jų ugnies lazdos padės mūsų kariams (p. 129).“ Taigi valdovas mąsto apie naują „prijaukinimo“ diplomatijos būdą, nes konkistadorai jiems tėra laukiniai, kurie turi mokytis jų kultūros. Tai juokinga, nes būtent analogiškai apie vietos gyventojus galvoja patys europiečiai.

 

Svarbi indėnų ir europiečių kultūros sandūroje jungiamąja dalimi tampa kunigas Agilaras, 10 metų praleidęs majų nelaisvėje ir pramokęs jų kalbos, todėl geba išversti iš majų į ispanų kalbą. Taip pat vergė princesė Malinali (Doña Marina), kuri moka majų ir geba išversti iš vietos nahuatlių kalbos pačiam Agilarui. Iš esmės tai vertimas iš vertimo, kas savaime primena „sugedusį telefoną“, jis netikslus, prarandantis tikrovės emocijas, interpretuojamas. Galima sakyti, kad politiniai pokalbiai, derybos ir karo paskelbimai didele dalimi priklauso nuo vertėjų ir jų geranoriškumo. Iš to kyla ne tik komizmas, bet ir nemaža romano intriga. Ar konkistadoro išprievartauto Malinali iš tikrųjų keršys savo skriaudėjui, kuriam verčia pokalbyje su imperatoriumi metu?

Álvaro Enrigue

 

Kitas svarbus romano dėmuo – psichodelinis efektas, kurį kuria ne vien svaiginantys grybai ir kaktusų sultys, nuo kurių priklausomas liūdnasis imperatorius, bet ir pats pasakojimo būdas. Užkariautojai per maisto valgymo ceremoniją taip pat apsvaigsta, patys to nenutuokdami. Jie ima bastytis po imperatoriaus rūmus ir miestą klaidžiais architektoniškai sukonstruotais vieną į kitą panašiais keliukais, nė nenutuokdami, ar regi tikrovę, ar haliucinacijas. Rašytojas vedžioja veikėjus po didingą ir hipnotizuojantį miestą, išgyvenantį paskutines šlovės actekų metus, leidžia jiems gyventi iliuzijų pasaulyje, kurti strategiją apie išsvajotas imperijas. Beje, eilutė paimta iš Pedro Calderono, baroko laikotarpio ispano dramaturgo Gyvenimas – tai sapnas pjesės. Šiaip romane yra ne viena aliuzija ir ne vienas intertekstualumas su kitais svarbiais Lotynų Amerikos ir Ispanijos kūriniais, kuriuos, manyčiau, pastebės jau patys intelektualiausi ir labiausiai apsiskaitę. Taigi haliucinacija romane sukuria dviprasmybę, būseną, kada užkariautojai, kuriems jau viena koja priklauso šis didingas miestas, nebesupranta, ar jie laimėtojai, ar pačios imperijos kaliniai. Tas nesuvokimas, nors ir komiškas, tačiau jis sukuria actekų ir paties imperatoriaus Moktesumos pranašumą prieš svetimšalius.

 

Kaip ir romane Staigi mirtis, taip ir Išsvajotos tavo imperijos autorius naudoja panašią pašaukojimo struktūrą – jungia istorinius ir išmonės aspektus. Dažnai A. Enrigue vertinamas kaip intelektualus, bet žiniomis neperkraunantis rašytojas, manau, tą sušvelnina dažnai iš paradokso išgaunamas absurdas ir humoras. Nepaisant to, autorius poetiškas: „Tačiau labiausiai jį kankino melancholija. Įgimta arba galbūt nulemta pareigų. Nuo tam tikro amžiaus, karaliaus Akamapičlio palikuonys susilpnėdavo, įsibaimindavo ir nuliūsdavo. Vyrai, įpratę deginti šventyklas, griauti miestus ir plėšti širdis kaip pomidorus, vieną dieną pabudę dukart pagalvodavo prieš pakeldami nuo žemės brangakmenį (p. 70-71).“

 

Be poetikos svarbios pasakojimo detalės, actekų kultūros atributai, ceremonijos, žudymo aktai, besijungiantys su didingojo miesto kiemo baseinėliais, gėlėmis, šokoladu ir tuo pačiu pūvančia mėsa, dvokiančiu senu krauju ir išmatų rankiotojais: „.... tegul saulė niekada nesudegina tau kaklo, kai žengsi pirmyn, Tlakaelelio anūke, ir tegul tavo pirštai niekada nensusitepa, kai šluostysiesi užpakalį (p. 139).“ Kurdamas iškilmingas actekų kultūros ritualus, žodžius ir veikėjų mintis, atrodo, Enrigue šaržuoja, tarsi tyčia kuria iš žemosios kultūros aspektų aukštąją ir tariamai didingą actekų kultūros galybę, todėl atsiranda toks lengvas netikros didybės įspūdis, tai, ką galbūt dabar vietos Meksikos tautelės linkę sudvasinti, ieškodami savo šaknų.

 

Visgi man asmeniškai Staigi mirtis patiko kur kas labiau, nei šis naujasis autoriaus romanas. Pats Alvaro Enrigue parašė Benui Arvydui Grigui (laiškas kaip įvadas publikuojamas knygoje), Rara leidyklos įkūrėjui, laišką, kuriame aiškina vietovardžių ir vardažodžių rašybos niuansus, kurie iš esmės nemažai skaitant apsunkina teksto suvokimą. Gerai, kad knygos pradžioje duotas veikėjų sąrašas, nes tų vardų ir pareigybių maišatyje sunku išskirti besiaudžiančius politinius barjerus ir suvokti, kaip toji kultūrų sandūra persisluoksniuoja. Manau, knygos skaitymą apsunkino ir mano paties neišmanymas apie konkistadorus ir actekus, nes tai palyginti labai tolimi kultūriniai atšvaitai, paprastai padrikai ir paviršutiniškai girdėti istorijos pamokose ar matyti kokiuose nors filmuose. Nepaisant to, romanas kaip idėjinis kūrinys labai pavykęs, paties autoriaus parašytas maro laikotarpiu 2020-2022 (taip jis vadina pandemiją), vilioja tikrovės ir istorinės perspektyvos provokacijomis, bet labiausiai žavi tas išgautas kažin koks vaikiškas smalsumas tyrinėti istoriją kaip vieną didelę galimą žaidimų aikštelę su skirtingomis galimomis žaidimo baigties galimybėmis. Man knyga išties patiko.

 

Maištinga Siela

Knyga: Alvaro Enrigue "Staigi mirtis"

Alvaro Enrigue. „Staigi mirtis“ – Vilnius: RaRa, 2021. – p. 260.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Viena nuobodžiausių pasaulyje sporto šakų (bent jau man) yra tenisas, kurį be jokio susidomėjimo perjungiu net tada, kai žinių portalai praneša apie kokias nors sensacingas rungtynes. Ir tikrai, kas gali mėgautis tenisu? Nebent tie, kurie patys jį žaidžia ir išmano, žino, ko iš tikrųjų reikalauja šis sportas. Apie tenisą daugiau ir įdomiau sužinojau perskaitęs meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue (g. 1969) romaną Staigi mirtis (ispan. Muerte subita), kuriame autorius itin intelektualiais ir įžvalgiais rakursais nagrinėja 1599 m. spalio 4-ją garsaus italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) ir ispanų poeto Kevedo (Francisco de Quevedo, 1570-1645) Romoje vykusią teniso dvikovą, kurią stebėjo romiečiai ir ispanų kunigaikštis. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla Rara.

 

Derindamas sporto raidą ir šias garsias istorines asmenybės bei jų teniso mačus, A. Enrigue paraleliai pateikia kitų istorijų, vykstančių panašiu metu tiek tuometinėje protestantizmą pasirinkusioje Anglijoje, tiek XVI amžiaus pirmojoje pusėje vykusį Meksikos ir Pietų Amerikos konkistadorų nukariavimo istorijas. Pasakotojas per lakoniškus romano skyrelius šokinėja tai į vieną, tai į kitą erdvę ir kuria dinamišką vaizdinį, kuris primena veiksmų ir padarinių tenisą, sėkmingų ir nesėkmingų politinių manevrų mačus.

 

Tekstas persmelktas istoriniais faktais, tačiau autorius juos suverpia ir nuaudžia į nenuobodų ir gana ironiškai individualizuotų veikėjų šou. Pavyzdžiui, jau ko vien vertas susenusio Lotynų Amerikos užkariautojo Hermano Korteso paveikslo štrichai, kuris, nors Ispanijai atnešė tuometinę neregėtą šlovę, įkurdamas Naująją Ispaniją ir pavergdamas tiek daug vietos indėnų genčių, tačiau iki šiolei jo neapkenčia visas pasaulis: tiek patys ispanai, tiek dabarties žmonės. Jo kryžiaus žygiai, dvaruose siuvinėjančios ir nuobodžiaujančios moterys, kalbančios apie jo sėklidžių kamuoliukas tarsi teniso žaisliukus, brėžia ir ilgą įspūdingos giminės geologinį medį, kuris, žinoma susijęs ir su Karavadžo ir Kevedo teniso partija.

 

Viena įspūdingiausių istorijos detalių, kuri tampa vienu iš pagrindinių romano leitmotyvų yra Henriko VIII nukirsdintos žmonos Anos Bolin nukirpti plaukai, iš kurių vienas prancūzas padarė keturis įstabius teniso kamuoliukus. Apie kiekvieną iš jų istoriją pasakotojas plėtoja galimas istorijas ir, kaip žinia, vienas iš tų kamuoliukų, rastų sienoje, galimai galėjo būti praganytas tą 1599 metų spalio 4 dienos mače tarp italo ir ispano. Tiesą sakant, autorius geneliai išlaiko balansą tarp sausos faktografinės medžiagos ir kuria kone detektyvinę, pilną aistros ir girtuoklysčių, dviejų vyrukų su palydomis ir mecenatais istoriją, bet iš esmės mums perteikia Vakarų Europos bei Naujojo Pasaulio istorijos raidą per, atrodo, kasdienius įvykius, kurie tarp tų vadovėlinių faktų dažniausiai išvis neminimi, todėl Staigi mirtis iš vienos pusės veikia kaip įdomioji istorija, o iš kitos ir kaip eksperimentinė grožinė literatūra. Autorius, kaip anuomet Olga Tokarczuk, rašydama romaną Bėgūnus, pasirinko išskaidytus fragmentiškus pasakojimus imituodama dinamišką bėgimą nuo velnio ir blogio, taip ir A. Enrigue šiame romane bėga paskui teniso kamuoliuką, kuris kartu tampa paties pasaulio likimo metafora.

 

Autorius nemažai skiria dėmesio teniso istoriniams aprašymams, juos cituoja iš įvairių Renesanso ir Barako laikotarpio rašytinių šaltinių, kas, savaime aišku, byloja, jog rašytojams, to meto intelektualams, menininkams ir bohemos atstovams (nesvarbu, kas esi) sporto azartas buvo nesvetimas, kaip ir dabar vykstantis FIFA futbolo čempionatas. Tačiau autorius analizuoja politizuotą tenisą ir kitokiais rakursais, visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pasitelkęs lingvistinius tyrimus.. „Šiandieninėje ispanų kalboje jos vardas [Malinali Tenepati] tapo būdvardžio šaknimi – malinchista reiškia žmogų, kuris labiau vertina svetimą kultūrą ir niekina savo (p. 124).“ Kaip įvairūs netikėti į vergovę pagrobtų princesių pasidulkinimai su Naujojo Pasaulio užkariautojais įsitvirtina kalbiniu pagrindu į vietos kultūrą.

Alvaro Enrigue

 

Romane esama nemažai erotikos. Besimasturbuojanti actekų princesė aptaria su priešu politinius reikalus, arba pats dailininkas Karavadžas, hiperaktyvus homoseksualistas, linkęs į girtuoklystę ir vienadienius santykius. Romane pažymima, jog teniso kova vykta abiem esant pagiringiems ir net išvakarėse turėjus intymių tarpusavio nuotykių. Sakoma, kad lovoje tiek karalienė, tiek bet kuris tarnas tampa lygiaverčiais, nes seksas nuplėšia bet kokias socialines kaukes ir žmonės pagal savo prigimtį ir aistrą tampa lygiaverčiai lyg ką tik išvaryti iš Rojaus. Visgi autorius išskleidžia ištisą laikmečio galios ir kūniškos aistros santykių kakofoniją, kuri ir stebina savo atvirumu, ir leidžia visą tą popiežių ir Dievo žodžio nešėjų bei kontrreformacijos šalininkų laiką vertinti kaip vieną didėlį socialinį kabaretą, kuris viešai yra smerkiamas, tačiau kiekvienas vis tiek užima tam tikrą poziciją, sakyčiau, visai kaip šiais laikais. „Dar niekada santykiai tarp politikos, pinigų, meno ir spermos nebuvo tokie glaudūs ir migloti. Arba tokie begėdiškai laimingi, tolerantiški ir sklandūs. Džustinianis dulkino Lombardijos šernus, Karavadžas savo Venecijos kardinolą, o Filidė – juos abu. Ir visi laimingi (p. 130).“

 

Kaip minėjau, ne ką įdomesni įvykiai vyksta ir Naujojoje Ispanijoje. Ten, Meksikoje, Kiroga senųjų vietos gyventojų miestų papėdėje bando įkurti tikrą utopinį miestą, nes jo rankoje anglų Tomo Moro veikalas Utopija tampa instrukcija, bent jau taip mano Kiroga, kaip kurti idealią visuomenę, tačiau čia autorius įžvelgia ir juokingą paradoksą: „Žinoma, Kiroga nė neįtarė, kad Moro pasiūlytas ir jo paties sukurtas visuomenės modelis veikė tik dėl to, kad tai buvo ta pati gamybos sistema, kurios Meksikos slėnio indėnai jau laikėsi prie atvykstant ispanams. Tai buvo ta pati schema, kurią kaskart bandantys atgaivinti indėnai Sumaragos būdavo baudžiami mirtimi ant laužų (p. 216).“

 

Be to, kad autorius gerai ištyrinėjo laikmečio šaltinius ir istorinius veikalus, apie kuriuos byloja pabaigos žodyje, jis šiame romane įterpia ir savo asmeninių pasvarstymų, tam tikrų eseistinių intarpų, visai netikėtų ir, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nederančių prie romano sąrangos, tačiau būtent toks eklektiškas išsišokimas tik dar labiau kelia skaitytojų susidomėjimą. „Tai nėra knyga apie Karavadžą ar Kevedrą, nors knygoje Karavadžas ir Kevedras yra. Taip pat ir Kortesas bei Kuautemokas, Galileo ir Pijus IV. Gigantiškų asmenybių susidūrimas. Visi dulkinasi, nusirengia, aklai lažinasi. Romanai griauna paminklus, nes visi, net patys skaisčiausi romanai, yra šiek tiek pornografiniai (p. 196).“

 

Galiu sutikti, kad būtent Staigi mirtis pulsuoja aistringu istorijos daugiaplaniškumu, skverbiantis ir gilinantis, aiškinantis ir bandant suprasti, kaip žmogaus reprodukcija ir tos reprodukcijos įkinkymas į socialinius, religinius ir politinius apynasrius sukūrė mūsų dabarties pasaulį. Sakyčiau, romanas parašytas nepaprastai išmoningai, įtraukiai ir įtaigiai, nes čia pasireiškia ir rašytojo išmonė, ir erudicija, ir tai, ką galbūt turėjo ir kitos leidyklos Rara išleistos pastarosios įspūdingos knygos: Georgi Gospodinov Liūdesio fizika, Benjamin Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Istoriniai faktai, apšlifuoti rašytojo vaizduotės ir perskverbti intelektualių įžvalgų, pateikta kaip personalizuota pasaulio sąrangos paaiškinimo schema, kurion pakliuvęs skaitytojas yra bejėgis, nes privalo arba susierzinęs numesti knygą, arba besąlygiškai save praturtinti. Žinoma, kad A. Enrigue romano Staigi mirtis neįmanoma numesti į šoną, kūrinys yra vertas laiko ir dėmesio nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Jūsų Maištinga Siela