Filmas: "Ikbalas" / "Drąsusis Ikbalas" / "Iqbal"

Sveiki,

Nesu itin didelis sportinių dramų gerbėjas, tačiau ieškodamas kažko šeimai ir paaugliams įkvepiančios istorijos, nusprendžiau pažiūrėti indų filmą „Ikbalas“, kai kur dar verčiama kaip „Drąsusis Ikbalas“ (ind. Iqbal) (2005), kurį man primygtinai rekomendavo pažiūrėti kaip įkvepiantį ir puikų indų kino darbą. Kad indai gamina retsykiais išties puikų kiną, tas jau seniai aišku, bet man asmeniškai taip retai tenka kokį nors gerą užgriebti. Paskutiniu metu gal buvo panašaus tipažo kaip šis filmas „Tamsa“ (2005), bet priešingai nei anas filmas, „Ikbalas“ jau nepaliko tokio gero įspūdžio...

Istorija pasakoja apie kurčnebylį berniuką, kuris trokšta tapti sporto žvaigžde, tačiau dėl nepasiturinčių tėvų ir savo neįgalumo jis tiesiog pasmerktas tapti kaip ir jo tėvas tiesiog lauko darbininku. Jau nuo pat istorijos pirmųjų kadrų aišku, kur link veda šioji istorija – į vaikino pergalę prieš sistemą ir stereotipus. Baisi indų kino aktorių vaidyba primena tiesiog ištisas Bolivudo klišes ir kai kuriuos Volto Disnėjaus filmo aranžuotes – perdėtas teatralizuotas, nenatūralus, pernelyg švelnus pasakojimo tipažas, lyg jie būtų kokios sušvelnintos pasakų būtybės. Viskas absoliučiai nusaldinta ir jeigu ne egzotiškos buivolų uodegos ir pasturgaliai, galėtum sakyti, kad istorija pastatyta kokių amerikiečių režisierių pagal devinto dešimtmečio madą, kaip vaikas, nepaisant aplinkybių, pasiekia savo. Potekstė mažiau nei banali: tik reikia daug svajoti, nepasiduoti ir smarkiai dirbti, tad ir turėsi savo.

Bandžiau atmesti savo stereotipinį mąstymą ir nors kiek pasijusti infantiliu, įsijausti, būti paaugliu, tačiau po „Kino pavasario“ sunkiasvorių filmų, šis atrodo apskritai mano skonio atžvilgiu iškrentantis iš konteksto. Režisūra prasta, vaidyba tragiška, scenarijus su didaktiniais pamokymais kažkoks siaubingas klišių rinkinys... Visgi filmas tikrai nėra katastrofa ir šeimai, ypač kaip vertybių edukacinė priemonė mažamečiams (priedu dar susipažindinimas, kaip vaikai gyvena Indijoje), manau, filmas tikrai tiks. Prieš žiūrėdami turėtumėte žinoti, kad po rimto kino veidu iš esmės slepiasi visai paprasta istorija. Tai specifinė lengva juosta su labai šviesiu edukaciniu tikslu, tačiau manęs kaip kino maniako, kažin, ar jau bepaveiksi tokiomis, pripažinkime, gan pigiomis, ne kartą įvairiomis formomis matytomis istorijos.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Apu trilogija "Kelio daina" / "Pather Panchali"

Sveiki, skaitytojai,

Apie legendinį indų režisierių Satyajit Ray, tiesą sakant, negirdėjau nieko. Gal dėl to, kad mažai domiuosi pačia kino istorija ir režisierių įtakomis kino raidai, tačiau sutikau žmonių, kurie primygtinai rekomendavo pažiūrėti Apu trilogiją. Aš, aišku, nesipriešinau ir turėdamas daugiau laisvo laiko pažiūrėjau pirmąją trilogijos dalį pavadinimu „Kelio daina“ (hind. Pather Panchali) (1955). Senas geras kinas iš Indijos neturi praktiškai nieko bendro su Bolivudo melodramomis, todėl tas, kas įkalė jums į galvą, kad Indijoje kuriami tik vieno tipažo juostos, vertėtų šiek tiek išsiblaivyti nuo stereotipų.

„Kelio daina“ neabejotinai įstabi, originali ir prasminga kino klasika. Visų pirma mane nustebino puiki juostos rekonstrukcija ir puikios retro spalvos. Kasdienybės filosofija dvelkiantis filmas pasakoja apie Apu vaikystės dienas, apie jos seserį, skurdžiai kone tarp griuvėsių gyvenančius tėvus bei mirti besiruošiančią tetą. Filmas atskleidžia ne tiek religinius ir indų kultūrinius niuansus, kas neretai akivaizdžiai perspaustai demonstruojama kai kuriuose filmuose, bet taip natūraliai tarpusavių žmonių santykių raidoje iškylantys vertybiniai ir moraliniai žmonių kontinentai. Filmas tarsi kasdienybė – lėtas, skausmingas, nebanalus, kartu vaikiškai žaismingas, svajingas ir kartu vaizduojantis siaubingą nepriteklių. Akivaizdu, kad veikėjus paralyžiuoja kaip ir visais laikais ne skurdas, bet žmogiškasis orumas, garbė, padorumas ir gėdos jausmas. Žiūrovas regi materiją, bet veikėjų judesiai ir diktuojami pažeidžiamo orumo sprendimai mums pasakoja apie visai kitą žmogaus pasaulį.

Tiesą sakant, net nesitikėjau tokio gero filmo, dar sunkiau patikėti, kad filmas „sukaltas“ XX amžiaus viduryje, kai kinas iš esmės sirgo savo laikmečio klišėmis – vaizduoti to negalima, o tą galima ir pan. Moralės filmas iš esmės draudė daug dalykų, gal dėl to taip atokiai nuo kino tėvynės ir pavyko sukurti kažką nepaprasto, egzotiško, bet vertybiškai taip artimo kiekvienos kultūros žmogui. Puikus filmas, kuris turi puikią raišką, savo nuostatas, kultūrinį klodą ir vidinį veikėjų monologą. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsa" / "Black"

Sveiki,

Paskutiniu metu tapo madinga versti kaltę mūsų mokytojams, atimant iš jų ne tik autoriteto statusą, bet neretai ir savigarbą. Štai netipinis indų filmas „Tamsa“ (angl. Black) (2005) pasakoja apie mokytojo svarbą ugdytinio gyvenime, tiesa, kiek kitokio ugdytinio, kuris gimė visiškoje aklinoje tamsoje – Mišelė nei girdi, nei mato. Įsivaizduojate save, patalpintą į juodą dėžę nuo pat gimimo, kai neprasiskverbia nei garsas, nei šviesa? Apie tokį žmogų šis filmas, regis neįmanoma, tampa įmanoma – tai nuolat akcentuojama filme, o šioji Mišelė, pasirodė, yra realios moters prototipas, kuri sulaukusi 40 baigė menų bakalaurą.

Filmas nelengvas, mokytojo ir laukinukės ryšys, paremtas lytėjimo bendravimu, sunkiai suvokiamas sveiku protu, kaip galima išmokyti žodžio ir jo prasmės per judesius. Neretai atrodo mokytojo užsispyrimas dirbtinis, pritrauktas iki herojaus portreto, tačiau, o kas sako, kad toks mokytojas nėra herojus? 12 metų jis atiduoda dieną ir naktį aristokratų dukrai, kuri galiausiai iš tamsos išmoksta susikalbėti gestų kalba, tačiau ji negali suvokti kitų gestų kalbos, nes turi nupasakoti jos pačios rankomis. Tai gana kebli žmogaus negalia, tačiau Mišelei pavyksta prasimušti į sąmonės šviesą, suvokus pirmojo žodžio reikšmę.

Filmas neįtikėtinai jautrus, pamokantis ir išryškinantis mokytojo svarbą ugdytinio gyvenime. Kai kada tikrai nelengva stebėti visas tas auklėjimo ir mokymo scenas, bet kartu kartais jaučiamas pernelyg didelis sentimentalizmo antplūdis, kuris nubraukia realumą. Filmas truputį tampa didaktiniu, herojiniu žmogaus galimybių epu, nei realią situaciją atliepiančiu filmų, bet nepaisant to, vis tiek filmas gana stiprus ir paveikia žiūrovą. Man be galo kažkodėl patiko, įtraukė ir leido pasijusti žmogaus galimybių ribotumo pasaulyje. Filmas patiks, jeigu jums patiko „Skafandras ir drugelis“ (2007), lenkų filmas „Įsivaizduok“ (2009). Tai tikrai netipinis indų filmas, atsisakęs Bolivudinės dvasios, todėl nepraleiskite galimybės pabūti tamsoje.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela