Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas gyvenimas" / "A Vida Invisível" / "Invisible Life"

Sveiki,

 

Vienas iš šių metų karantininio Kino pavasario perliukų buvo brazilų režisieriaus Karim Ainouz ypatingo žvilgsnio Kanų kino festivalyje apdovanota drama „Nematomas gyvenimas“ (protugal. A Vida Invisivel) (2019). Filmas pasakoja apie dvi jaunas seseris, kurios netikėtai viena prie kitos prisiriša, jaučia besąlyginį ryšį, tačiau turi skirtingą temperamentą. Euridikė – atsargi ir paklusni duktė, o Gida – karštakošė, kuri linkusi rizikuoti ir veltis į dramatiškus santykius. Netikėtai vieną dieną Gida palieka raštelį, kad ji išplaukė su naujuoju mylimuoju į Graikiją...

 

Toliau visas filmas rutuliojasi dviem linijomis. Viena dalis rodo Gidos gyvenimą, o kita – Euridikės. Jas vienija tėvo melas ir tėvo priverstinės motinos melagystės, kad Gida iš tikrųjų Graikijoje, o ne išvaryta iš namų. Seserys gyvena tame pačiame mieste, tačiau abi galvoja, kad yra Europoje, viena kita labai ilgėsi. Gida rašo jai laiškus, išpažįsta savo klaidų ir sunkų gyvenimą, nelengvus moralinius sprendimus, motinystės vargus ir vienatvę. Euridikė tuo pat metu išgyvena brutalius vyro seksualinius išpuolius, bijo pastoti ir, atrodo, kad seserys vienais ar kitais rakursais atkartoja viena kitos sunkumus, kurie būdingi daugeliui XX amžiaus vidurio brazilių jaunų moterų gyvenimams. Visas šias pasakojimo gijas laiko seseriškas ryšys, kuris žiūrovui sukelia vis stiprėjantį įspūdį, jog kartu su metais seserys nėra išsiskyrusios dvasiškai.

 

Filmas tikrai įtaigesnis ir geresnis nei italų „Martinas Idenas“ – filmo ekranizacija pagal J. Londono romaną. Šis kur kas jautresnis, ne toks karkasiškai dekoratyvus, čia yra ir braziliškos erotikos ir purvo, nors pasakojimo polėkis kiek melodramatiškas, primenantis muilo operą, tačiau perteikiamos žiūrovui būsenos kur kas skvarbesnės, įtaigesnės ir įdomesnės. Visgi buvau užliūliuotas, patikėjau ta istorija, nors visgi sau kaliau į galvą, jog toks seseriškas ryšys Euridikės gyvenime atrodo kiek dirbtinai problematiškai hiperbolizuotas, kad tas sesers netekimo skausmas pernelyg nelogiškas, ypač, kai veikėja suserga depresija. Vis galvojau, kad realiame gyvenime tokio ryšio, kuris užsilaikytų visą gyvenimą, nebūna, o toji filmo pabaiga iš senatvės perspektyvos kiek nuspėjama, bet turint galvoje, kad dvi valandas praleidau tokioje dramoje ir neteisingą likimą vaizduojančiame vakuume, atrodo, kaip atpildas, net sugraudina, kad ir kaip nuvalkiotai šis triukas atrodytų dar nuo „Titaniko“ laikų, kai paskutinėje scenoje sena veikėja gauna vėrinį iš paties „Titaniko“ gelmių ir apsiverkia, o tada verkia ir visi žiūrovai, nes senatvės įspūdis – tai nuskriausto nugyvento gyvenimo įspūdis, skaudesnis už bet kokią dabarties skriaudą.

 

Filmas emocionalus, gyvas, nors ir šiek tiek telenoveliškas, bet jam pavyko perteikti paties gyvenimo įspūdį, suteikti tai, ko žiūrovas dažniausiai trokšta: po pustrečios valandos trukmės filmo vėl pakilti į savo kasdienį gyvenimą taip, kad pasijustum ką tik slapta nugyvenęs slaptą gyvenimą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

 

 

Jūsų Maištinga Siela