Filmas: "Tiesos diena" / "Disclosure Day"

 

Sveiki!
 
Pagaliau grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema. Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“ (angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje nebuvo vieniša...
 
Žinote, kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms. Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt), kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų, tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“).
 
Vienas gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą.
 
Grįžtant prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb:6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"

 

Sveiki,

 

Populiaraus britų rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto literatūrinę atmosferą perteikė kinas.

 

Istorija pasakoja apie XX amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau „Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja, bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė. Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas... Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas turi nemažai erotikos.

 

Nesileisiu į dideles turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą, ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka, todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...

 

Visgi filmas labai estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms, jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę, todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai, dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja, teks šiek tiek nusivilti.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

 Sveiki,

Priešingai nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.

Šioje LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta, jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...

Pagrindinius vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci, šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus, minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija: labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela