Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarasti Izaiją" / "Losing Isaiah"

Sveiki,

Tęsiant aktorės Jessica Lange filmų peržiūrą, šįkart „užšokau“ ant jos filmo „Prarasti Izaiją“ (angl. Losing Isaiah) (1995). Sudėtinga ką nors komentuoti apie šį filmą. Tai filmas apie motinystę, apie tai, ką reiškia būti motina, daryti motiniškas klaidas ir dėl jų gailėtis. Filmas be jokios abejonės patiks daugeliui, ypač pačioms motinoms.

Iš pradžių filmas buvo kiek abejotinas. Pirmieji kadrai gana stiprūs. Juodaodė moteris, palieka konteineryje savo vaikelį, o pati nusisvaigina doze narkotikų, o vaikelis tuo tarpu atsiduria baltaodžių šeimoje ir ten pasilieka ilgiems ilgiems metams, kol biologinė motina jo nesusiranda... Žinote, tema išties labai kebli, nes žiūrint filmą, imi galvoti, kurią pusę reiktų palaikyti? Biologinės motinos teises, kuri visomis išgalėmis stengiasi sugrįžti į normalų gyvenimą, ar tos baltaodės medicinos seselės, kuri tiek metų augino vaikelį kaip savo ir jam gali suteikti socialinį garantą? Vienareikšmiško moralinio pasirinkimo nėra, todėl filme viską sprendžia teisimas. Tik klausimas, ar teismas gali nuspręsti teisingai? Bet ar kas nors paklausė, ko iš tikrųjų nori berniukas?

Filmas stiprus savo tema ir emociniu, moraliniu fonu. Režisūra gal nėra kažkuo novatoriška, originali, veikiau tradicinio tipažo, vidutiniška, bet vis tiek patiko. Vieną įdomesnių vaidmenų savo karjeroje sukuria Halle Berry. Šiame filme ji atrodo išties labai gerai. Tą patį galiu pasakyti ir apie Jessica Lange. Abi aktorės kūrė moralines kolonas, priešpriešas, abi lošė teismo šachmatais... Visgi visumoje, atmetus filmo siužeto moralinius klausimus, manau, kad filmas nėra vizualiai įspūdingas, buvo galima netgi dar labiau viską aštrinti, galbūt kažkoks kine vykęs „vidinis nusodinimas“ neleido prasimušti aktorėms ir pačiam filmui į apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: praėjusios praeities dienos" / "X-men: Days of Future Past"

Sveiki, fantastinio kino gerbėjai,

Prisipažinsiu, kad visomis išgalėmis vengiu superherojinių filmų kaip antai „Kapitonas Amerika“ arba „Supermenas“, kurių kasmet pasirodo po keletą ir labai, anot kritikų, neprastų, bet, vedinas vaikystės nostalgija, visgi pažiūrėjau filmą „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ (angl. X-men: Days of Future Past) (2014). Nesu iš tų, kurie skaičiuoja, ketintoji tai šių superherojų dalis, prisimenu tik kelias nuotrupas iš buvusių filmų ir tai negaliu apsakyti, ar iš „Ernio“ ar iš „Iksmenų“ kažkurios dalies. Prisimenu dar būdavo toks animacinis serialas, kuriamas pagal komiksus, jį tai geriausiai ir pamenu. Pasirodo šioji „Iksmenų“ dalis yra būsimos trilogijos antroji dalis ir kol kas ji be išimties laikoma geriausia kada nors sukurta „Iksmenų“ filmo dalis, o jų, sakoma, yra jau net septynios. Dėl viso šito „kaltas“ sadistinių homoseksualų orgijų kaltinamas talentingasis režisierius Bryan Singer.

Išties filmas mane įtraukė jau nuo pat pradžių. Efektai išties nuostabūs, nepajutau nė mažiausios nereikalingos sekundės vilkinimo ar delsimo, viskas savo vietose, viskas įdomu ir prikaustančiai atrodė. Siužetas išties vienas įdomesnių ir geresnių, bandoma papasakoti jau nebe šiaip „dar vienos“ serijos istoriją, bet sukelti ir ypatingos bei reikšmingos istorijos tonacijas. Išties didingas projektas, kurį tikriausiai vainikuos tiesiog apokaliptinis trečiosios dalies kūrimas. 

Patiko ir aktorių žvaigždūnų gausa. Na, „Iksmenų“ veteranas Hugh Jacksman vėl laiko tvirtai pagrindinio mutanto vadžias. Patinka man jo vaidmenys visur, kur tik jis pasisuka, tik bijau, kad po paskutinės dalies aktorius, jeigu bus kuriami kiti pasakojimai apie „Iksmenus“, Lohano vaidmeniui jau gali pasidaryti per senas. Ko nepasakysi apie Mistikos personažo atlikėją Jennifer Lawrence, kuri tiesiog „ant bangos“, duodasi per visus didingus projektus kaip reikiant, o Holivudas tik ir graibsto jos mielus skruostikaulius savo filmui. Čia ji vėl susipainiojusi, bet charizmatiška, būtent to, ko ir reikia Mistikai. Bene didžiausias atradimas tokio masto filme Michael Fassbender, kurį labai gerai žinau iš nekomercinių, nepopuliariųjų filmų. Čia jis, kaip ir visur ir bet kada, atrodo pritrenkiančiai. Apskritai „chebrytė“ surinkta nuostabi, efektai puikūs, scenarijus geras ir net nežinau motyvacijos, kodėl Jums šito filmo nepažiūrėti? Nebent tiesiog negalite iš esmės pakęsti šio kino žanro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Debesų žemėlapis" / "Could Atlas"

Sveiki visi,

Visai neseniai teko didžiuose kino teatro ekranuose išvysti ilgai mano lauktą kino juostą „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas) (2012 m.). Tai kelių režisierių didingas kino užmojis – sukurti tai, kas iš esmės kine sunkiai įsivaizduojama – šešių skirtingų laikų ir istorijų koliažą, kurį sietų vienoda prasmė ir jausena. Ir iš tikrųjų „Debesų žemėlapis“ yra sulaukęs nemažai nepalankių ir kino kritikų atsiliepimų, tačiau kita kritikų pusė juo žavisi ir šį filmą, nors ir įvardija, kad jame „nieko iš esmės naujo“, tačiau spėja pabrėžti, kad „kartu tai kažkas ir naujo“. Žinokite, kiek susidūriau su mačiusiais šią juostą, nuomonių taip pat sulaukiau dvejopų, tad nutariau nedelsti ir pats keliauti į kino teatrą ir pasidovanoti trijų valandų įspūdingą emocijų ir dėlionių vitražą.

Tiesą sakant, knygos nesu skaitęs, tad toks mano ir pirminis vertinimas. Reikia pabrėžti, kad tai pats brangiausias visų laikų nepriklausomo filmo projektas, tiesa, JAV – ose taip ir nesulaukęs milžiniškos komercinės sėkmės kaip kadaise „Matricos“ trilogija, sakyčiau, filmas net nebus nominuotas „Oskarų“ kategorijose, nebent už grimą ir kostiumus... Tiesa, jo pasiekimai Europoje kur kas geresni, nei tėvynėje, tačiau tas nepriklausomas kinas toks nenuspėjamas, kad nežinai, kas ir kaip pakryps. 

Mano asmeniški potyriai seanso metu buvo pakankamai geri. Tiesą sakant, eidamas į šį seansą, tikėjausi kažko kito... Gal mažiau Holivudo? Pasigedau išskirtinio režisūrinio braižo, nes vizualizacija, scenų pastatymai pakankamai neblogo Holivudo išraiška, o ne individualių režisierių produktas. Tas Holivudinis tempas, lėkimas, fantastiniai motyvai, juokelių įkaišiojimas manyje šiek tiek nužemino reinkarnacijos – nuojautų – emocijų reaktorių ir filmas iš pribloškiančios idėjos turėjo „nusileisti ant žemės“. Taip, žinoma, filmo fabula išties įspūdinga, aktorių grimai, persikūnijimai ir jų pavardės – įspūdingi dalykai, tačiau kažkas pamiršta, pasigedau gilesnių „subtilių potėpių“, jeigu galima taip išsireikšti. Taip, filmo užmojis pakankamai galingas ir nemažai realizuota, tačiau norėjosi kažko dar daugiau, kažko, kas liktų po seansu kaip randas, o dabar liko tik mintis „mes visi vieni su kitais susieti“, kuri filme kartojama kaip mantra – tarsi visos idėjos būtų ištartos žodžiu, tad pasigedau paslapties, gilesnio ir intelektualesnio pateikimo, o dabar pasirodė per daug viskas paprastai sukramtyta, kad nieko virškinti nebereikia, tačiau taip norėjosi, norėjosi dar su tuo filmu gyventi ir būti jame, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad šis jausmas sutrumpėtų arba, kad jo kiti net nepastebėtų...

Iš esmės filmas nenuvylė, tačiau tikėjausi didelio emocinio sukrėtimo, kaip tai buvo su panašių idėjų filmais, kaip antai „Cafe de Flor“ arba „Chaotika Ana“. Jeigu reiktų rinktis, kuris filmas padarė didesnį įspūdį -  Dž. Kamerono „Įsikūnijimas“ ar „Debesų žemėlapis“, turėčiau pasilikti prie „Įsikūnijimo“, bet sakau, šis filmas kur kas geresnis už „Prometėją“ ar kitus paskutinį pusmetį pasirodžiusius komercinius fantastinius filmus.

Ar verta? Žinoma, kad verta, tačiau ar patiks, ar nepatiks – tai jau Jūsų pačių priėmimas. Aš asmeniškai nebuvau iki gelmių sužavėtas, tačiau nusivylęs tikrai nelikau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.2


 

Rytis Zemkauskas apie filmą „Debesų žemėlapis“

Jūsų Maištinga Siela