Filmas: "Neapykanta" / "La haine"

 Sveiki,

Dar šių metų „Kino pavasario“ sezone galite išvysti prancūzų dokumentinį filmą „Smurto monopolis“ (2020), kuriame pasakojama, kaip Prancūzijoje veikia policija prieš savo piliečius. Tai politiškai šokiruojantis filmas, kuriame dažnai keikiama vakarų civilizaciją dėl per didelio liberalizmo ir galimybių daryti „ką nori“ visgi pamatome, kaip policija, užuot tarnavusi pagal visas demokratijos idėjas savo tautai, tiesiog sadistiškai vykdo legalias smurto akcijas prieš bet kokius protestuojančius taikius žmones. Tai vyksta šiomis dienomis Prancūzijoje, tačiau įtampos tarp piliečių, emigrantų ir policijos būta nuolatos. Štai prancūzų režisierius Mathieu Kassovitz prieš 26 metus pristatė filmą „Neapykanta“ (pranc. La haine) (1995), kuriame iš dalies nagrinėjamas policijos ir nepaklusnios visuomenės santykis.

Istorijos dėmesio centre – trys draugužiai, toli gražu ne klasikiniai prancūzai: arabas, žydas ir afrikietis, kas šiomis dienomis yra statistinis prancūzas, gyvena savotiškame etniniame gete, kur galioja savitos taisyklės. Šiame rajone mirtinai policijos sumuštas arabų kilmės jaunuolis, kuris paguldomas į ligoninę ir saugomas tų pačių policininkų. Trys jaunuoliai klaidžioja po savo rajoną, gyvena kasdienį gyvenimą (brutalų, netašytą, dažnai pavojingą) ir vis prisimena, jog jų draugužis guli ligoninėje komos būsenos.

Tai vienos paros istorija, čia panašiai kaip vokiečių filme „Bėk, Lola, bėk“, atsiveria ištisas brutalumo ir pažeidžiamumo pasaulis. Vaikėziškai besielgiančių jaunuolių trijulė, su savimi besitampanti policininko ginklą, tik ir ieško provokacijos, kaip atsiteisti su policijos institucija. Tai keistai brutalokas filmas apie 10 dešimtmečio jau šiandien tikriausiai išnykusias arba gerokai pasikeitusias Paryžiaus subkultūras. Čia juodas humoras derinamas su smurtu, netašytas žodynas su draugyste, čia šokamas breikas, žaidžiama ginklais ir tai... geto rajono kasdienybė. Labai įdomiai ir dinamiškai perteiktas operatoriaus judesys, montažas, geto juodai-balta atmosfera, charakteringi jaunuoliai. Žiūrėjau šį filmą ir jis iš tikrųjų gerai pastatytas, tačiau tuo pačiu jutau kažkokią šios istorijos beprasmybę, tuštumą, išdrikusią siužetinę minties liniją, kuri tikriausiai surėdyta sąmoningai dėl kasdienybės perteikimo įspūdžio. Pavyzdžiui, ką tualete galėjo reikšti pagyvenusio žmogaus pasakojimas apie tremtį į Sibirą? Daug tokių nesuvokiamų ir iš pažiūros absurdiškų mizansceninių intarpų, kurie iš vienos pusės glumina, o iš kitos leidžia tapatintis su ta trijule ir pajusti, kad ne viskas gyvenant tame gete yra taip lengvai ir logiškai perprantama.

Filmas ekspresyvus, brutalus, slepiantis jaunuolių smurtinius gyvenimus, tiesos ir teisingumo troškimą prieš „legalų“ policijos smurtą. Filmas su geru aktoriaus Vincent Cassel pasirodymu, tačiau man visgi tai filmas labiau apie prancūzų subkultūros atstovus. Čia kaip žiūrėti filmą apie emo arba skin‘us iš 1990-ųjų epochos ir jausti istorinį tam tikrą pažinimą, tačiau tuo pat neturėti itin didelio tapatumo su šių subkultūrų ideologijomis. Manau, kai kuriems kino gurmanams šis filmas labiau patiks, nei man.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pogrindis" / "Подземље' (Podzemlje) / "Underground"

Sveiki, skaitytojai,

Ką Jums sako antraštė: „filmas pelnė Kanuose Auksinę palmės šakelę“? Tikriausiai mažų mažiausiai tai gero ir kokybiško kino rodiklis, tačiau, kaip žinia, netgi įvairūs apdovanojimai kartais palieka tik prėsko filmo įspūdį ir taip nesupranti – ar visiškai pats tampi bukas, ar kažko tame filme neįžvelgei? Viso šito lyg ir tikėjausi pasirinkęs serbų režisieriaus Emir Kusturica kino juostą „Pogrindis“ (serb. Podzemlje) (1995), kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, taigi, vieną aukščiausių gero kino įvertinimų, tikriausiai, kur kas patikimesnių nei patys „Oskarai“. 

Pasakysiu taip: filmas mane gerokai šokiravo. Jį žiūrėdamas mainiausi kaip chameleonas, kadangi pradžioje kone čigoniškasis karnavalas pasirodęs filme mane net nupurtė: ar tikrai pasirinkau tinkamą filmą? Vėliau, sproginėjant Antrojo pasaulinio karo bomboms ir paleidžiant zoologijos sodo žvėris, pagalvojau: aha, jau šis tas vyksta... Tiesą sakant, filmas itin sodrus, prifarširuotas paradoksalių simbolių, tokių aštrių komedijinių situacijų, kad kartais artėjama prie kažkokio karinio filmo parodijos, bet vos tik susitaiko žiūrovas su kiču, žiūrėk, režisieriui pavyksta išsisukti ir paneigti, jog filmas absoliučiai lėkštas ir per metaforas grįžti prie esmingų karo egzistencinių klausimų. Žinote, tai ekspresyvus, intensyvus filmas, kiek crazy ir provokuojantis, kad neapleidžia keista nuojauta, ar šis filmas kartais ko nors neįžeidžia? Pasakojama istorija nuo Antrojo pasaulinio karo iki Jugoslavijos karo iš esmės papasakoja apie kartą, kuri ieško ramios nuosavos žemės, Pažadėtosios žemės. Visoje šioje karnavališkoje šventėje apie karą ir mirtį, režisierius tiesia simbolinį apie Rojaus ilgesį – mitinę ramybės ir taikos žemę, kuri tikriausiai, kaip ir filme vaizduojama, įmanoma kažkur pomirtiniame gyvenime.

Trijų valandų soti mišrainė, futuristinių gairių filmas padarė išties neišdildomą įspūdį: kėlė juoką, pasibaisėjimą, vertė mąstyti, atpažinti simbolius, prisiminti Balkanų regiono (kartu ir visos Europos) istoriją... Tiesiog tiek daug visko šiame filme ir viskas pateikta taip ekspresyviai, kad likau po seanso kaip po gero maratono. Labai rekomenduoju užkietėjusiems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdies šnabždesys" / "Whisper of the Heart" / "Mimi wo sumaseba"

Sveiki,

Vis nesiliauju žavėtis lėta ir užtikrintai pozityvia japonų animacija, kuri demonstruoja aukštą lygį. Vienas iš tokių filmų yra „Širdies šnabždesys“ (angl. Whisper of the Heart) (1995), kuris gana ilgą laiką prakirmijo mano kompiuterio duomenų bazėje, kol ryžausi pažiūrėti. Kaip ir daugelis japonų animacinių, šis taip pat turi savo „dvasią“, istorija pasakojama taip, lyg ji iš tikrųjų būtų labai ypatinga ir svarbi patiems autoriams. Tiesą sakant, pradžia buvo gana nuobodoka – jauna mergaitė ištisai skaito knygas, svajoja, vasaroja ir kažin ką dar veikai. Kažkokie pabirę kasdienybės puslapiai, kuriuos šiek tiek sužadina nebent egzotiška japonų kultūra, kuri vakariečių akims vis dar tokia unikali ir išskirtinė.

Vėliau filmas įsivažiuoja, atsiranda keistų mistinių pasakojimo elementų, kaip antai katinas Baronas bei talentingas berniukas, darantis smuikus. Lyg kvailoje muilo operoje, aišku ir taip, kad berniukas traukia mergaitę, o mergaitę berniukas – jiems lemta išlikti drauge. Sunku kažką ir pasakyti, nes filmas absoliučiai nekenksmingas, nors daug kas priekaištų turi japonų vaidybiniams filmams, ypač siaubo, kur smurtas liejasi fontanais, tačiau į animaciją šioji kino studija žiūri itin atsakingai, išlaikydama stilingą ir žavų konservatyvią japonų stiliaus sukirpimą.

Gražus ir pozityvus turinys apie pirmąją paauglių meilę, apie pirmuosius užsispyrimus ir pasiekimus. Nors ir be galo lėtas ir tekus kaip upė, tačiau filmas nenuobodus, kažkaip kūrėjams pavyko įtraukti žiūrovą ir jį sudominti, pasijusti ne animacijos, bet vaidybinio filmo pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Robas Rojus" / "Rob Roy"

Sveiki, skaitytojai,

Britų režisieriaus Michael Caton-Jones, kurio, velniai griebtų, filmo „Berniuko gyvenimas“ (1993) niekaip nepažiūriu, šįkart teko „suvalgyti“ jo beveik pustrečios valandos trunkantį epą „Robas Rojus“ (angl. Rob Roy) (1995). Oi, kaip seniai šis filmas pragulėjo mano laukiamų filmų lentynoje ir tiesiog įsigeidžiau susigrąžinti „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir šiaip kino legendą Jessica Lange, o ką jau kalbėti apie visų numylėtinį Liam Neeson.

Iš esmės filmas man priminė mūsų „Tadą Blindą“ – istorija ne tik apie revoliuciją, kiek apie garbę. Būtent garbė filme „Robas Rojus“ linksniuojama visais įmanomais būdais ir kone visuose monologuose ir dialoguose, kad netgi vietomis neskanu pasidarė. Jeigu filmas apie garbę, tai nereikia jo akcentuoti kiekviename pirstelėjime, tačiau dovanokime, juk tai XVIII amžiaus Anglija ir manieringumas bei kalbėjimas aukštomis frazėmis, netgi tarp ūkininkų, atrodo, dovanotinas dalykas.

Visgi filmas labai smagus. Tiesiog kvapą gniaužiantys Škotijos vaizdai, kalnai, rūkas, iš akmenų suręstos trobelės, upės, rūmai... Atmosfera ir kostiumai tiesiog nuostabūs, kaip nuostabūs ir šio filmo aktoriai – Liam Neeson tiesiog pritrenkiamai jaunas, nes, prisipažinsiu, esu susipažinęs labiau su jo filmus iš vėlesnio periodo. Na, ir Jessica Lange... Sunku surasti šiai aktorei lygių, nebent Meryl Streep, tiesa, jos personažas gal negeriausias karjeroje, bet tikrai įsimintinas. Derėtų paminėti aktorių Tim Roth, kuris už manieringo sukčiaus didiko vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius.

Filmas gyvas ir žavus, leido prisiminti paskutinio dešimtmečio epinio filmo pasakojimo dvasią, kai didingi vaizdai ir lėta siužetinė tėkmė teikė pasakojimo, o nei staigių ir netikėtų veiksmų, malonumą. Tiesiog didelių priekaištų neturiu, žiūrėdamas patyriau malonumą. Gal laikas pažiūrėti ir Robiną Hudą?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela