Filmas: "Tylus balsas" / "A Silent Voice" / "The Shape of Voice" / "Koe no katachi"

Sveiki,

Kai norisi tam tikro įkvėpimo gyvenimui ir ramiam, atpalaiduojančiam vakarui, žinau, kad beveik niekada neapvils japonų animaciniai filmai, kurie savitai moka pateikti ir perteikti mintį, kuri tinka tiek suaugusiems, tiek vaikams, todėl daugelis mus pasiekiančių filmų skirti visai šeimai ir kaip pramoga, ir kaip tam tikras auklėjimo būdas. Japonų animacija turi senas ir gilias savo tradicijas, atmetus tuos smurtinius kovų menų paženklintus animacinius serialus, filmų idėjinė kokybė išties skiriasi nuo amerikietiškosios tradicijos ir dažniausiai nėra tokie primityviai naivūs kaip kai kurie Volto Disnėjaus kampanijos filmai.

Štai filmas „Tylus balsas“ (jap. Koe no Katachi) (2016), kuriame pasakojama vienos neįgalios mergaitės, turinčios klausos sutrikimą, patyčių istorija mokykloje. Realistiniu pagrindu papasakotai istorijai nereikia itin aštrių siužetiniu vingių, neįveikiamų fantastinių motyvų, super herojų, kad nuo pat pirmųjų scenų žiūrovas pajustų tapatumą per bendrąsias mokyklines ir vaikų bei paauglių bendravimo problemas, kurios tokios pat Japonijoje, tokios pat ir Lietuvoje. Iš ausies raunami pasiklausimo aparatai, mergaitė, kuri nuolat atsiprašinėja, nors tai jos turėtų atsiprašyti veikia kur kas labiau nei, tarkim, dešimtimis nurėžtų samurajaus kalaviju galvų...

Graudi „atvirkštinė“ istorija yra apie klasės neklaužadą, kuris galiausiai pats tampa traumuojančių patyčių subjektu, kurio pasekmės amžinai pakeičia berniuką; jis tampa uždaras, drovus ir visko bijantis. Visą šią istoriją žiūrint atrodo, kad iš viso to būtų išėjęs neblogas vaidybinis filmas, labai smagu, kad japonai gyvenimiškus vingius geba perteikti animacija. Visa šioji istorija rutuliojasi įvairiais jautriais draugystės, atleidimo aspektais, kurie, manau, sujaudins ne tik jaunąjį žiūrovą, bet ir daugelį suaugusiųjų.

Žinoma, filme yra ir keletas absurdiškų, neskaniai „pritemptų“ dalykų, kurie verčia suabejoti sveika logika. Pavyzdžiui, kai mergaitė bando iššokti per balkoną, o berniukas ją sugriebia už rankos – Titaniko vertas meilės ir pasiaukojimo epizodas! – tačiau, kurių galų puolant ją gelbėti berniukas dar nusiauna baltus prie durų? Rimtai? Arba kai berniukas pabunda iš komos ir naktį ateina prie tilto, ant kurio verkia mergaitė? Kodėl jis neieškojo pagalbos, negrįžo namo, o iškart pas tą mergaitę? Kokiomis nuojautos vedamas jis ten atsidūrė? Kai pagalvoji, kai kurie niuansai iš ties pernelyg dirbtinai meladramatiški, norint pasiekti kuo didesnį emocinį poveikį.

Nepaisant kai kurių trūkumų, mano akimis, „Tylus balsas“ yra vienas geriausių ir prasmingiausių animacinių filmų, matytų per paskutiniuosius metus.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Mergina, keliaujanti laiku" / "The Girl who leapt through time" / "Toki o kakeru shôjo"

Sveiki,

Tais retais atvejai, o gal jau nebe, mėgstu pažiūrėti japonų animacinius filmus, nes jie gerokai skiriasi nuo vakarietiško mentaliteto. Panašu, kad pasirinkdamas filmą „Mergina, keliaujanti laiku“, kai kur verčiama kaip „Mergina, keliavusi laiku“ (angl. The Girl Who Leapt Time) (2006). Filmas animuotas ir adaptuotas pagal kultinį japonų romaną tuo pačiu pavadinimu. Man žinoma, kad pagal jį vienu metu buvo sukurtas net vaidybinis mini serialas, o kaip filmas netgi turi kelias versijas – 1983 ir 2010 metais, tačiau vaidybinės versijos netapo tokiais populiariais ir kokybiškais kūriniais, kaip antai šis animacinis filmas.

Istorija pasakoja apie paauglę mokinukę, kuri netyčia ima keliauti laiku ir tuo mėgaujasi, kol galiausiai supranta, kad padarytų dalykų nebegalės atitaisyti, nes jos kelionės išeikvotos... Atsargiai su stebuklais, nes jie gali pasibaigti. Iš tikrųjų filmu suabejojau, nes pati pradžia gan nuobodoka – tipiniai paauglių personažai, tipinės mokyklinės problemos... Kažkaip man suaugusiam toji duona jau atsibodusi, bet, laikui bėgant, atsiranda tie mistiniai laiko šuolio mechanizmai, kurie iš esmės priminė kai kuriuos vaidybinius fantastinius amerikiečių filmus su specialesniais efektais.  

Taip, ir šis japonų filmas išlaiko tą man mėgstamą disbalansą tarp įmantrios vien nuotykių prisodrintos formos ir žmogiškųjų vertybių išbandymais. Toks filmas itin tinka visai šeimai, paaugliams kaip ugdomasis animacinis menas, kada turinys ir forma iš esmės papildo vienas kitą ir išskleidžia pozityvumą. Galbūt dėl kai kurių mokyklinių niuansų, paaugliškojo pasaulio probleminio vaizdinio šis filmas mažiau patiks suaugusiems, bet vis prisimenu savo vaikystę ir pagalvoju: jeigu man būtų parodę kokį nors panašų filmą, viskas gal būtų kiek kitaip. Taigi filmas palieka gan neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjas kyla" / "Pakilo vėjas" / "The Wind Rises"

Sveiki, skaitytojai,

Tam tikra prasme japonai yra genijai. Taip, kaip jie sugeba biografines istorijas sukurti per animaciją, tikriausiai niekas taip pasaulyje daugiau nemoka. Filmas „Vėjas kyla“, dar kai kur verčiama „Pakilo vėjas“ (angl. The Wind Rises) (2013), pasakoja apie realiai gyvenusį lėktuvų konstruktorių, kuris nuo mažumės pasinėręs į lakūno fantazijas, augdamas su savo svajonėmis, galiausiai ją įgyvendina. 

Tikriausiai nereikia sakyti, kad filmas gražus ir gilus? Fiksuojama ištisa berniuko, vėliau jau vyro, gyvenimo tėkmė – nuo vaikystės iki galiausiai pirmosios meilės. Atsidavimas darbui ir idėjų paieškoms skatina kartu augti su personažu. Įdomu ir tai, kad filmas šiek tiek priminė man „Jonvabalių kapą“ – įvestas istorinis kontekstas (žemės drebėjimai, Pasaulinis karas ir kt.) ir visa tai pateikiama taip nebanaliai, užtikrintai ir nesistengiant kažkaip gudriais triukais priblokšti žiūrovo, priešingai – leidžiama mėgautis istorija tarsi ji būtų vaidybinis filmas.

Dėl svajonių, dėl istorinio konteksto, dėl pasakojimo ypatingumo ir dar dėl daugelio priežasčių šį filmą rekomenduoju šeimai, lengvam, tačiau turiningam vakarui, kadangi filmas su „dvasia“ paliekantis istoriją žiūrovui. Kažkokių ypatingai didelių pastebėjimų neturiu. Tiesiog patiko kokybės ir turinio santykis. Nesugaišau nė akimirkos veltui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Širdies šnabždesys" / "Whisper of the Heart" / "Mimi wo sumaseba"

Sveiki,

Vis nesiliauju žavėtis lėta ir užtikrintai pozityvia japonų animacija, kuri demonstruoja aukštą lygį. Vienas iš tokių filmų yra „Širdies šnabždesys“ (angl. Whisper of the Heart) (1995), kuris gana ilgą laiką prakirmijo mano kompiuterio duomenų bazėje, kol ryžausi pažiūrėti. Kaip ir daugelis japonų animacinių, šis taip pat turi savo „dvasią“, istorija pasakojama taip, lyg ji iš tikrųjų būtų labai ypatinga ir svarbi patiems autoriams. Tiesą sakant, pradžia buvo gana nuobodoka – jauna mergaitė ištisai skaito knygas, svajoja, vasaroja ir kažin ką dar veikai. Kažkokie pabirę kasdienybės puslapiai, kuriuos šiek tiek sužadina nebent egzotiška japonų kultūra, kuri vakariečių akims vis dar tokia unikali ir išskirtinė.

Vėliau filmas įsivažiuoja, atsiranda keistų mistinių pasakojimo elementų, kaip antai katinas Baronas bei talentingas berniukas, darantis smuikus. Lyg kvailoje muilo operoje, aišku ir taip, kad berniukas traukia mergaitę, o mergaitę berniukas – jiems lemta išlikti drauge. Sunku kažką ir pasakyti, nes filmas absoliučiai nekenksmingas, nors daug kas priekaištų turi japonų vaidybiniams filmams, ypač siaubo, kur smurtas liejasi fontanais, tačiau į animaciją šioji kino studija žiūri itin atsakingai, išlaikydama stilingą ir žavų konservatyvią japonų stiliaus sukirpimą.

Gražus ir pozityvus turinys apie pirmąją paauglių meilę, apie pirmuosius užsispyrimus ir pasiekimus. Nors ir be galo lėtas ir tekus kaip upė, tačiau filmas nenuobodus, kažkaip kūrėjams pavyko įtraukti žiūrovą ir jį sudominti, pasijusti ne animacijos, bet vaidybinio filmo pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keliaujanti Haulo pilis" / "Howl's Moving Castle" / "Hauru no ugoku shiro"

Sveiki,

Tikriausiai Hayao Miyazaki yra vienas geriausių animacinių filmų kūrėjų planetoje. Jo filmai susilaukia neregėtos sėkmės, esu didelis jų gerbėjas ir kažkaip žiūrėdamas jo animaciją visada atsigaunu. Vienu geriausiu jo filmu laikomas „Keliaujanti Haulo pilis“ (angl. Howl‘s Moving Castle) (2004). Tai knygos animacinė ekranizacija. Mano akimis, filmas gal neprilygs režisieriaus šedevrui „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“, tačiau kaip ir visi jo filmai, šis taip pat yra labai geras ir vykęs kūrinys ir nominuotas „Oskarams“.

Tokius filmus ne gaila rodyti vaikams, kažkaip didelis ir stangrus vertybių stuburas, puikiai sukalta magišku aspektu paremta istorija, kur nėra švaistomasi nereikalingu smurtu. Tokie filmai įkvepia, išplečia vaizduotę ir kažkaip pripildo gyvenimą spalvų. Jauna mergina staiga užkeikiama ir paverčiama sene, tačiau „geros mergaitės“ manieros dėl to nedingsta, nedingsta ir filmo pozityvumas. O magiški istorijos elementais išvis atrodo nuostabūs – keliaujanti pilis, kurios durys atsidaro pačiose įvairiausiose vietose. Užkeikta ugnis, ant lazdos šuoliuojanti kaliausė lyg ir primena „Geltonų plytų kelio“ herojus, tačiau istorija kur kas įdomesnė, bent jau man.

Apskritai tokį filmą smagu žiūrėti su visa šeima, nes jis tinka ir suaugusiems. Ir tiesiog kažką labai pridurti apie puikų filmą labai sunku, nes jis yra tiesiog puikus ir nematau reikalo jo analizuoti kokiais nors aspektais, tai vienas iš tų, kuriuos reikia pamatyti. Tai tiek.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela