Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius apie lyčių stereotipus, kairiarankius sovietmečiu ir laisvę būti savimi

 Sveiki,

 

„Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.

 

Argi mūsų vaikai nėra laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar. Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: heiteriai, susiskaldžiusi Lietuva, tradicinės vertybės, tikrovės nebuvimas, matrica ir Geitso sąmokslas

Sveiki,

 

Ar mes kiekvienas pajėgus ką nors pakeisti? Ne, ne daryti dėl veiksmo, bet pakeisti? Pavyzdžiui, savo būseną? Gyvenime buvau priartėjęs prie to, ką būtų galima pavadinti išsigryninimu, tačiau tai truko apie pusantrų metų ir prieš pirmąją karantino dekadą vėl stojo šešėlis, kuris vis plečiasi ir plečiasi ir, atrodo, jam nėra galo. Protu lyg ir suvokiu, kad visa tai reikia priimti ir leisti egzistuoti, tai tik energija. Apie tai prirašyta daugybę knygų, apie tai kalbama dvasinio tobulėjimo seminaruose, tačiau nepajėgiu, lyg jau visus metus būčiau užstrigęs į kažkokius savidestrukcijos spąstus. Kartais šventai tikiu, kad reikia nusigraužti koją, kad galėčiau nebekentėti.

 

Būdamas karantine, nebejaučiu, jog gyvenu. Viskas atrodo nebetikra. Internetinis žinių srautas atrodo kaip nesiliaujanti srutų paplovė. Ar tai mano paties atspindys? Vienoje pusėje visokie privisę nacionalistai su hiper aktyviomis homofobėmis Astra ir Nendre prieš Stambulo konvenciją, kur buriasi ir kuriasi ištisos komunos prieš Europos Sąjungą. Kitoje – viskuo kaltinama „Laisvės partija“, norintiems džiaugtis, kur puolami LGBTQ žmonės, steigiamos tūkstantinės facebooke grupės, renkami parašai, kovojama su saviškiais dėl kažkokių tariamų vertybių ir to, ką norima atimti. Tradicijas? Šeimas? Ar vietą gyventi ir kitiems? Dezinformacijos ir informacijos karai, Širvintų rajono merės pasisakymas dėl sergančiųjų skaičiaus, kaukių dėvėjimas ir pažeidimai, šmeižtas ant Šimonytės, visokie besikeikiančių ir „tradicines vertybes“ išpažįstančių mažaraščių nekentėjų-heiterių, intelektualų pulkai prieš kažkokią grėsmę tautai, baimė dėl skiepų, bauginimas dėl skiepų pasekmių ir priešingai – jei nesiskiepysi, kas tada bus? Mirčių statistika ir net antraštės apie atšąlančius orus pateikiamos kaip iš apokalipsinio siaubo filmo: bijokite, piktinkitės, būkite įbauginti, gąsdinkitės ir gąsdinkite, jauskitės nesaugūs, pažeidžiami, menki... Pasaulio pabaiga ant nosies! O kur dar be paaiškinimo kertami medžiai, kaltų paieškos, kur dar priekaištai ir replikos iš kitų sferų. Užeikite į facebooko puslapį „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje“, kurioje beveik 60 tūkstančių sekėjų ir visi jie deda, varo ir keikiasi, kolioja, ir žemina visus ir bet ką, kas „įmetama“ iš viešosios spaudos naujieną: nėra vertybių, nėra pagarbos, nėra siekiamybės, tik neapčiuopiamas idealumo siekimas per niekinimą. Tai heiterių trolių fabrikas po labai gražiu ir patogiu pavadinimu. Tai, palaukite, čia tokia ta tradicinė vertybė ir saugi šeima, kai tėvai susirenka, pažemina visus, prirašo trydą rusiškų keiksmų ir paaiškina, kas ir kaip turi gyventi? Bijau, kad tokia jėga gali būti itin didelė ir iškreipta, panašiai kaip Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai galia, aukso veršis, kurį nori sekti liberalizmu nusivylę žmonės, kurie nemokėjo nei priimti laisvių, nei jomis pasinaudoti. Tai vergų tautos požymis ir statistiškai, kaip bežiūrėsime, jis gajus labiausiais Rytų Europoje, kur tos laisvės ir būta mažiausiai.

 

Gali būti, kad mane jau suskaitmenino Geitso paskleistas virusas, būsiu išgėręs ne tą piliulę (jeigu atsimenate filmo siužetą), jaučiuosi panašiai, nes man atrodo, kad manęs nebėra, mano mintys įkritusios tarp antraščių, tarp žodinių įžeidimų, karų ir įrodinėjimų. Ir dar baisiau – aš tame dalyvauju ir kol kariauju, jaučiuosi beveik gyvas. Gal ir aš koks Sorošo anūkas, tik to nežinau, bet man pasakys viešojoje internetinėje erdvėje, kiek man sumokėta... Ten visi viską vieni apie kitus žino net nematę fotografijos.

 

Aš prarandu realumo jausmą ir protą. Tas visiškai man aišku. Kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip žmonės suskaldyti pulkeliais dėl tariamo priešo ir atbukę dėl „vertybių“, kurias žūtbūt nuo kažko reikia apginti. Dar niekad man neatrodė informacinis burbulas toks didelis ir dar niekad tiek smarkiai manęs emociškai nevaldė tie informaciniai karai. Kaip tai pavadinti? Civilizacija? Tikrove? Realybe? Kas tai yra, tas tikrovės modelis, kuris mane valdo ir į kurį esu įtrauktas? Suskilęs neapykantos pasaulis su nužemintais autoritetais, kur kiekvienas mato priešą ir neįvertina kitoniškumo unikalumo. Tai ne tikrovė. Man jau nebe. Tai meškos spąstai.

 

P. S. Yra tokia poetė Ilzė Butkutė, kurios profilį kartais paskaitinėju. Ji gyvena kaime, turi namelį ir lysvę, fotografuoja vasarą saulėlydžius virš vandens telkinių, o žiemą, kaip dabar, spingsinčias žvaigždes. Dieve, kaip gerai gyventi toje išgrynintoje tikrovėje, kur žmogaus nėra, kur net vilkas, kad ir koks plėšriausias beužklystų, jis pultų tik dėl savigynos, o ne dėl to, kad tu dėvi vaivorykštinę kepuraitę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie žmogaus žeminimą, apie kūrėjo tapatybę

Sveiki,

Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Tylus balsas" / "A Silent Voice" / "The Shape of Voice" / "Koe no katachi"

Sveiki,

Kai norisi tam tikro įkvėpimo gyvenimui ir ramiam, atpalaiduojančiam vakarui, žinau, kad beveik niekada neapvils japonų animaciniai filmai, kurie savitai moka pateikti ir perteikti mintį, kuri tinka tiek suaugusiems, tiek vaikams, todėl daugelis mus pasiekiančių filmų skirti visai šeimai ir kaip pramoga, ir kaip tam tikras auklėjimo būdas. Japonų animacija turi senas ir gilias savo tradicijas, atmetus tuos smurtinius kovų menų paženklintus animacinius serialus, filmų idėjinė kokybė išties skiriasi nuo amerikietiškosios tradicijos ir dažniausiai nėra tokie primityviai naivūs kaip kai kurie Volto Disnėjaus kampanijos filmai.

Štai filmas „Tylus balsas“ (jap. Koe no Katachi) (2016), kuriame pasakojama vienos neįgalios mergaitės, turinčios klausos sutrikimą, patyčių istorija mokykloje. Realistiniu pagrindu papasakotai istorijai nereikia itin aštrių siužetiniu vingių, neįveikiamų fantastinių motyvų, super herojų, kad nuo pat pirmųjų scenų žiūrovas pajustų tapatumą per bendrąsias mokyklines ir vaikų bei paauglių bendravimo problemas, kurios tokios pat Japonijoje, tokios pat ir Lietuvoje. Iš ausies raunami pasiklausimo aparatai, mergaitė, kuri nuolat atsiprašinėja, nors tai jos turėtų atsiprašyti veikia kur kas labiau nei, tarkim, dešimtimis nurėžtų samurajaus kalaviju galvų...

Graudi „atvirkštinė“ istorija yra apie klasės neklaužadą, kuris galiausiai pats tampa traumuojančių patyčių subjektu, kurio pasekmės amžinai pakeičia berniuką; jis tampa uždaras, drovus ir visko bijantis. Visą šią istoriją žiūrint atrodo, kad iš viso to būtų išėjęs neblogas vaidybinis filmas, labai smagu, kad japonai gyvenimiškus vingius geba perteikti animacija. Visa šioji istorija rutuliojasi įvairiais jautriais draugystės, atleidimo aspektais, kurie, manau, sujaudins ne tik jaunąjį žiūrovą, bet ir daugelį suaugusiųjų.

Žinoma, filme yra ir keletas absurdiškų, neskaniai „pritemptų“ dalykų, kurie verčia suabejoti sveika logika. Pavyzdžiui, kai mergaitė bando iššokti per balkoną, o berniukas ją sugriebia už rankos – Titaniko vertas meilės ir pasiaukojimo epizodas! – tačiau, kurių galų puolant ją gelbėti berniukas dar nusiauna baltus prie durų? Rimtai? Arba kai berniukas pabunda iš komos ir naktį ateina prie tilto, ant kurio verkia mergaitė? Kodėl jis neieškojo pagalbos, negrįžo namo, o iškart pas tą mergaitę? Kokiomis nuojautos vedamas jis ten atsidūrė? Kai pagalvoji, kai kurie niuansai iš ties pernelyg dirbtinai meladramatiški, norint pasiekti kuo didesnį emocinį poveikį.

Nepaisant kai kurių trūkumų, mano akimis, „Tylus balsas“ yra vienas geriausių ir prasmingiausių animacinių filmų, matytų per paskutiniuosius metus.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela   

Aktualijos: Lietuvos elito patyčių pliūpsnis - veidrodis dažno lietuvio

Sveiki,

Prisiminiau po „Eurovizijos“ sprogusias vadinamojo elito patyčių pliūpsnius nugalėtojai Nettai iš Izraelio. Iš esmės man jau Eurovizija buvusi nebuvusi – praėjo ir pamiršau, tačiau neadekvatūs reagavimai ir patyčios iš tikrųjų atskleidžia keletą tiesų apie mūsų tautą.

Visų pirma, pašiepti – tai kompensuoti savo menkavertiškumą, Eurovizijos atveju – numalšinti savotišką Ievos dainos neįvertinimą. Juk panašiai elgiasi ir mokiniai gavę prastą įvertinimą – šiaušia ir kolioja mokytojus, bandydami pakelti savo emocijų lygį, tikėdamiesi iš aplinkinių pritarimo. Tai nebrandus žingsnis, kuris demaskuoja mūsų brandos, netolerancijos lygį. Arba kaip vienoje spaudoje buvo pabrėžiama – mūsų elitas supuvęs iš vidaus.  Bet juk ne vien elitas sprogdino pašiepiančias žinutes, bet ir dažnas lietuvis. Nenorėkime, kad mūsų žinomi žmonės būtų kažkokios kelrodės žvaigždės, jeigu etatinis lietuvis irgi toks.

Antra – neadekvatus žurnalistinis atakavimas tų, kurie prasižengė. Visur publikuota Jurgos Lago fotografija ir antraštė su „stora boba“ kuo aiškiausiai atrodo kaip bausmė pačiai Jurgai Lago. Kiek dabar turi stiprybės moteris, kurią dabar viešai teisia visi? Aš tikriausiai jausčiausi šlykštus kiekvieną akimirką, nes neturiu tokio chamizmo, kad man viskas dzin. Prisiminiau tokias mergaites iš Marijampolės, kurios šlapinosi ant kapų, filmavosi ir po to kaip juokelį paskleidė po internetą – tėvams didžiulis šokas, mergaitės net į mokyklą nebegali eiti... Juk tai savotiškas nusikaltimas ir bausmė.

Gaila, kad taip skaudžiai turime mokytis iš savo klaidų, tačiau ar turime kitą pasirinkimą?

Jūsų Maištinga Siela

Homoseksualų (LGBT) patyčių prevencija mokykloje pagal "Olweus" programą

Sveiki,

Atradau įdomios medžiagos, Dan Olweus sudarytą programą prieš patyčias mokykloje „Olweus“, kurią veiksmingai taiko kai kurios Lietuvos mokyklos. Apie jos veiksmingumą ir platesnę naudą papasakosiu ateityje, šiandien noriu pasidalyti ištrauka apie homoseksualų patyčių prevenciją. Žinau, kad yra Lietuvos mokyklose, kad ne tik tėvai, bet kai kurie mokytojai vengia kalbėti šiomis temomis, nes turi negatyvią nuomonę apie šios socialinės grupės asmenis, tačiau būkim bėdni, bet teisingi, vaikų-paauglių-jaunuolių homoseksualių yra kiekvienoje mokykloje. Ir tai, su kokiais įsitikinamais jiems tenka grumtis ir kokius argumentus sąmoningai atremti, tai tampa jų traumuojančiomis patirtimis. Neslėpkime, nemaža dalis neigiamai nusistačiusių yra „garbingų“ krikščionių, kurie taip pat skverbiasi į Lietuvos mokyklas, dėl ko apskritai stringa lytinis švietimas mokyklose. Štai ką sako „Olweus“ programa apie homoseksualų patyčias mokyklose:

„Gėjai, lesbietės, biseksualūs bei neapsisprendę dėl savo seksualinės orientacijos arba jaunuoliai, kurie neatitinka nusistovėjusių standartų, taip pat itin dažnai tampa patyčių objektais. Neseniai JAV nacionalinės psichikos sveikatos asociacijos atliktų tyrimų metu nustatyta, kad 78 procentai homoseksualų (arba tokiais laikomų) paauglių mokykloje susiduria su kitų mokyklos bendruomenės narių persekiojimu. Per tyrimą, atliktą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir atspindintį padėtį visoje šalyje, buvo apklausti 3500 moksleivių nuo trylikos iki aštuoniolikos metų. Trečdalis apklaustųjų teigė, kad mokiniai jų mokyklose buvo dažnai persekiojami dėl numanomos ar realios jų seksualinės orientacijos“ (p. 40).

Šaltinis: Olweus D., Patyčių prevencijos programos. Vadovas mokyklos darbuotojams. – Vilnius: Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, 2008.

P. S. Taigi mokykloje būti homoseksualu ne tik nėra gėdinga, bet gėdinga iš jų tyčiotis. Ir tai anokia propaganda.

Jūsų Maištinga Siela