Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius eilėraštyje apie savo kilmę

 

Laba diena,

 

„Paklaustas apie kilmę“

 

Temoku dainuot apie šienpjovius:

Antroji žolė gimsta su dalgio baime, trečioji –

Su plieno skoniu gerklė.

 

Rimvydo Stankevičiaus (g. 1973) eilėraštis „Paklaustas apie kilmę“, kurio centre – įsimintinos eilutės „Temoku dainuot apie šienpjovius: / Antroji žolė gimsta su dalgio baime, trečioji – / Su plieno skoniu gerklė“, yra gili refleksija apie tapatybę, kuri neatsiejama nuo praeities ir jos sunkumų. Atsakymas į klausimą apie kilmę čia nėra abstraktus ar herojiškas naratyvas; atvirkščiai, lyrinis subjektas savo šaknis įvardija per sunkią, bet autentišką kasdienio darbo – šienpjovystės – patirtį. „Šienpjoviai“ tampa protėvių, žemdirbiškos kultūros ir kartų patirtos fizinės bei dvasinės kovos simboliu. Cituojamos eilutės, kuriose žolė gimsta su „dalgio baime“ ir „plieno skoniu gerklė“, išplečia šienpjovystės metaforą iki egzistencinio lygmens. Tai ne tik kartojimas, bet ir gilus patirties įsisavinimas: kiekviena nauja karta (žolė) paveldi ne tik gyvenimą, bet ir tam tikrą kančios, aukos ar neišvengiamybės jausmą. „Dalgio baimė“ gali reikšti nuolatinę grėsmę, paveldėtą baimę, o „plieno skonis gerklė“ – dar skausmingesnį, gal net mirties patyrimą, kuris tampa neatsiejama tapatybės dalimi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius apie lyčių stereotipus, kairiarankius sovietmečiu ir laisvę būti savimi

 Sveiki,

 

„Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.

 

Argi mūsų vaikai nėra laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar. Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Būrimas atsitiktiniu knygos puslapiu arba pavasario marazmai

Sveiki,

Jau treti metai iš eilės pjaunuosi su pavasariu. Ir vis labiau jo nemėgstu. Gal dėl to, kad viskas ima taip greit suktis. Valstybinės šventės, Velykos, atostogos, skubėk atlikti tą, skubėk aną, atsiskaityki, susimokėk, išgerk, nebegerk, išsiblaivyk ir visai viską užmiršk, o nebegali. Nes esi įtrauktas. Ir visai čia ne pavasaris kaltas, bet tas pojūtis, kad šviesos vis daugiau, o tavo vidinė neįkrauta baterija turi būti dar  gyvybingesnė nei bet kada. Ir tada aš noriu subliukšti.

Prisimenu, kad niekam neprivalau nieko įrodinėti, niekam patikti, nieko neprivalau sužavėti ir turiu teisę būti irzlus bei nelaimingas. Šviesos pasaulyje (bent šiam pusrutuly) vis daugiau ir daugiau, o tavo vidinė baterija... Blemba, mano vidinė baterija sako, kad ekranas tuoj užges, jei ir toliau taip suksis pasaulis ir už kiekvieną krustelėjimą šitaip smarkiai jausiesi atsakingas.

Vartau Rimvydo Stankevičiau dar per Knygų mugę įsigytą trilogiją „Valhala“. Mėgstu išgriebti kokią knygą iš lentynos ir minutei paskaityti bet ką, tarsi kokį būrimą atlikti, kitaip sakant, „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje durniausias... negi aš?“ Ir štai eilėraščio eilutė berods iš rinkinio „Ryšys su vadaviete“: „Gyvybė moka ir mėgsta slapstytis  - / Saugiau pralaukti tas epochas, / Tas akimirkas, kai / Orkestras tik derina smuikus“ (p. 229).

Pamanykite, gyvybė mėgsta slapstytis. Ar tai ne toji mano vidinė baterija, kurios galios kaskart pavasarį prisireikia vis daugiau ir daugiau? Lyg sėdėčiau į užpakalį įsikišęs atominės jėgainės reaktorių ir viską mokėčiau, ir viską sugebėčiau, ir visų lūkesčius pateisinčiau...

Vienas šlykščiausių vidinių nesuderinamumo ir klibančių ratų priežasčių yra pretenzijos sau ir pasauliui. Dabar suderink, kad gudrus, visus smuikus.

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2018!

Sveiki,

Ar įmanoma apsakyti šių metų Knygų mugės įspūdžius? Žinoma, tik sunku tai padaryti keliais sakiniais. Kitą vertus, ar yra prasmė kažką komentuoti? Tie, kurie nebuvo – nesivargins nė skaityti. Tie, kurie buvo – kam skaityti, jeigu jau asmeninė nuomonė susidaryta?

Žodžiu – daug šurmulio, lakiojimo, pažįstamų veidų (intelektualų ir šou verslo pasaulio). Tiesą sakant, Knygų mugė nenustebino – žinojau, kas laukia ir ko tikėtis, tačiau labiausiai visgi nustebino tik vienas dalykas, kurio nesitikėjau. Didelė ir įvairi pačių įdomiausių renginių Muzikos salė ir kurioje dar buvo „normaliai judėti“. Tarp knygų pasitaršai, praeini ir jau nebenori brautis, nes žinai, kaip lėtai slenka eilės su šimtais ir net tūkstančiais žmonių, apsikabinusių knygas. Daugelis iš jų gerą pusmetį nebeužeis į jokį knygyną, kad ir kaip mėgsta skaityti, nes paprasčiausiai tam nebelieka laiko ir daugelis perka knygas pusmečiui ar net visiems metams. Dalis jų netgi jas išdalija neperskaitę ar perskaitę keliolika puslapių ir pagalvoję, kad apsiriko ir ta knyga – ne jiems. Taip, tokių irgi būna...

Tikriausiai didžiausia trauka visgi Knygų mugėje dar ne vien galimybė susitikti su autoriais bei įsigyti karščiausių naujienų, bet tų renginių gausa, kai per valandą vienu metu vyksta 8-12 renginių įvairiuose sektoriuose – nors persiplėšk į gabalus. Kitą vertus, ar būna jau taip kruopščiai viską pamatyti? Geriausia prieš einant išsianalizuoti programą, džiaugtis tuo, ką pamatei ir mažiau stresuoti dėl to, ko nepavyko pamatyti.

Šiemet parsivežiau nemažai knygų – daugiausia naujausių išleistų. Ir nė velnio mugėje nepigiau! Nebent knyga išleista prieš penkerius metus ir seniau – tada taip, ją galima įsigyti pigiau, tačiau karščiausios naujienos praktiškai parduodamos įprastine kaina ir strategiškai mąstant, netgi pasitelkus kantrybę, galima Maximoje išlaukus tinkamų nuolaidų įsigyti pačias naujausias ir populiariausias knygas dar pigiau nei Knygų mugėje. Tačiau prekybininkai nesiskundžia ir džiaugiasi, kaip knygos tirpo iš rezervo kaip sniegas. Štai Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ – vieną dieną paklausi, dar neturi iš spaustuvės, o kitą – jau tiražas išparduotas. Štai tau! Visgi Knygų mugė yra daugiau nei knygų pirkimas, tai vienas iš metų įvykių, kad ir kaip keistai tai beskambėtų visai neskaitančiam žmogui.

Jūsų Maištinga Siela

Poezijos troškulys: Singerstraum; Kertinis skiemuo; Be teisės sugrįžti; Iš veidrodžio, už

Sveiki,

Ir iš tikrųjų pasiilgau poezijos... Nubaudžiau save, užsukdamas į biblioteką ir pasiimdamas Parulskių, Kazlauskaičių, Stankevičių ir Stankų. Tuos pačius, kuriuos buvau pasiėmęs prieš pusmetį ir tuos pačius, kurių nepajėgiau skaityti, nes nebebuvo noro, tingėjosi, nebuvo laiko, reikėjo gliaudyti prozą, žiūrėti filmus. Šiandien vėl užsimaniau, prisiskaitęs visokiausių anotacijų ir recenzijų. 

Visai nenustebčiau, jog ši graži fotografija su lietuviškos poezijos šiuolaikiniais korifėjais taip ir liks įamžinta tik nuotraukoje ir jau po mėnesio, gavęs įspėjimą, kad laikas grąžinti knygas, taip ir vėl nešiu užantin paslėpęs, neperskaitęs nė vienos eilutės. Nors ne, šiandien ant fotelio, priešais balkoną jau sukramsnojau pirmąjį G. Kazlauskaitės „Singerstraum“ skyrių. Buvo skanu. Beveik kaip iš Halės turgaus.

Žinau, tik be sąžinės graužaties, tik ramiai, nieko nereikalaujant, nes žiauriai nemėgstu savęs spausti skaitiniuose, kai iš esmės jokios priežasties skaityti nėra. Svarbiausia – malonumas. Nei daugiau, nei mažiau.

Jūsų Maištinga Siela