Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 110: neprisirišk ir drąsiai išmesk nedėvimus rūbus!

 

Nuotr. autr. Mark Seliger. „Rolling Stones“: Brad Pitt, 1999 m. spalis

Sveiki!

Šiandien aš tai padariau! Pagaliau! Jutau jau ankstyvą pavasarį, kad reikia pagaliau išmesti didelį dalį savo kojinių, kelnių, megztinių, švarkų, marškinių, ypač tuos, kurių nedėviu jau keleri ar daugiau metų. Prigrūdau keturis maišus, bet jaučiu, kad tuo viskas nesibaigs.

Jau kuris laikas jutau, kad nesu patenkintas, kai atsidarau spintas ir stalčius. Rūbų lyg ir yra, bet iš tikrųjų ir tas nepatinka, ir tas per mažas, ir tam sulieknėti reiktų, tas jau nebemadinga, bet, atrodo, po namus galima užsimesti ir šitaip visi metai!

Nusprendžiau, kad neverta prisirišti prie daiktų, ypač rūbų. Šiaip prie daiktų ir nesu labai prieraišus, tad man nėra sunku jų atsisakyti, tačiau vis valios ir laiko skirti apsikuopti, t. y. atsisakyti senienų, nebenaudingų rūbų išties pristigdavau.

Spinta kaip namų viduriai, reikia juos išties pravalyti, įsileisti daugiau erdvės, švarios tuščios energijos, kad užsipildytų naujomis spalvomis, kvapais, idėjomis, pasitenkinimu. Seni paltai, batai, marškiniai – viso gero! Nereikia gailėti, mąstyti, jog dar kažkur panaudosi, jeigu žinai, kad iš tikrųjų niekam nieko neatiduosi. Reikia padėkoti visam tam kalnui avalynės ir tekstilės, kurios šildė, rengė, teikė kažkada džiaugsmo ir atsisveikinti taip pat su dėkingumu.

Negana to, dar pavakariais su draugu užsukome į prekybos centrus ir prisipirkau naujų šviesių, gražių, pastelinių rūbų ir tikrai neketinu laikyti jų kokiai nors ypatingai progai, o noriu tiesiog atrodyti gaivus ir šviežias šiandien. Gyvenimas toks mažytis, reikia mėgautis, o ne kaupti senas skylėtas kojines, kurias manaisi vieną dieną dar ir sulopysiąs. Ne! Tai net ne apie tvarumą ir ekologiją, tai apie gyvenimo energijos kūrimą, o gyvenam mes juk greitai, padarykime tai nors kiek kokybiškiau, laisviau, naujau.

P. S. Neseniai aptikau seną aktoriaus Brad Pitt (Bredo Pito) nuotrauką, kur jis vilki moterišką suknelę ir jam visiškai dzin, kas ką pagalvos, kokią etiketę priklijuos, kuo apkaltins, nėra laiko krimstis dėl to, ką pagalvos kiti, reikia žaisti ribomis ir stereotipais, kurti dieną, kokios nebuvo ir nemaneisi, kad gali sukurti.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 109: dėkoju už gerą dieną ir to šiandien pakanka!

 

Sveiki!

Šiandien turėjau puikią relaksacinę dieną! Vėlgi niekur nereikėjo skubėti, o skubant buvo laiko stabtelti ir mąstyti ką nors pozityviau, kad mintys ir vaizdiniai neįstrigtų vien tik buitiškų veiksmų ir darbų rėmuose. Manau, tai svarbu, kad kuo daugiau skirtume minčių tam, kas yra nematoma, aplink mus ir virš mūsų, mumyse, nes tai veda į aukštesnes vibracijas, platesnį gyvenimo matymą ir suvokimą.

Draugas, kuriam esu dėkingas, mane išsitempė į visiškai netikėtą pažinimo nuotykį, kuris vėlei neformalioje ir kiek man neįprastoje vietoje – bažnyčioje! – sukėlė daug minčių apie žmones kaip kolektyvinę bendruomenę. Kaip reikalinga yra priklausyti kokiai nors bendruomenei, turėti su kuo pasikalbėti, priimti kitą ir žinoti, kad esi visada priėmime, o ne atstūmime. Nepalioviau galvoti apie žmogaus prigimtinį troškimą kam nors priklausyti ir kad tau priklausytų, apie įsipareigojimo prasmę. Buvo labai jautrių akimirkų, bet dėl to labai gražių ir vedančių prie naujų šios dienos būsenų ir suvokimų.

Labai dieną prašviesino vakarinė vykusi meditacija, po kurios vėl tiek energijos, tiek noro veikti ir tęsti neužkerpėjusiam, kad nustebau, jog buvau primiršęs kasdienės meditacijos pastangas statyti kokybiškesnę tikrovę ant kasdienybės pamatų.

Vakare padirbėjau ir ruošiuosi naktiniam filmui!

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 104: diena, kuri buvo skaidri ir rami be pastangų

 

Sveiki,

 

Kokia puiki diena ir penktadienis! Paltas jau atlapotas, šalikas plevėsuoja, retsykiais persimeti palatą per ranką, kai miesto skvere užklumpa keista šiluma, kuri tave išrengia, bet jau už kito posūkio vėl prisidengi, nes vėsuma ir skersvėjis atvėsina.

 

Šiandien lengva diena. Šiandien aš vertinu tai, ką turiu ir visiškai nematau ir nebežinau, ko man trūksta. Apakau prieš trūkumus ir praregėjau prieš esamus ir dažnai nematomus turtus. Kiek daug veiksnių ir liudijimų, kad manimi pasirūpinta, kad esu svarbus toje gyvenimo karuselėje, kur kiekvienas suvaidiname savo vaidmenį. Galima miegoti ramiai ir saldžiai, be graužaties, be pretenzijų pasauliui, o tiesiog būti dėl būvimo čia ir dabar.

 

Norėjau aprašyti šiandien Budos šypseną, Kristaus dėkingumą, agnostiko nuostabą, pagonių nusilenkimą, bedievišką taikingumą, bet esmė tikriausiai šios dienos tokia: visa tai tik formos, dažnai gražios ir poetinės, dažnai reikalingos „užvesti“ kasdienybės motorą, bet šiandien... Šiandien užvesti nieko nereikia, viskas vyksta ir taip – be suvokiamos priežasties, kaip ežeras, kuris ilgą laiką buvo sujauktas, dumbliai maišėsi su nuosėdomis, o šįryt ėmė ir pakilus saulės ežeras sublizgo kaip krištolinis veidrodis – viskas nusėdę, lieka tik skaidruma.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 99: paskutinė žiemos diena ir planetų paradas

 

Sveiki, žiemos pabaigtuvininkai!

 

Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį, kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040 metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas. Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Vasario 28 dienos planetų paradas.

Maištinga Siela

Išgerčiau kavos su Monica Bellucci

 

Sveiki,

 

Šiais metais pavasaris tai šiltas, tai šaltas. Jaunimas po langais praeina tai vilkėdami trumpas kelnes, tai apsimuturiavę striukes. Nežinai, kaip bus po valandos. Vilniuje +22C, Klaipėdoje vos +9C ir nežinai, kaip bus rytoj. Mieliau išgerčiau kavos su Monica Bellucci, pažiaumotume kietojo sūrio, vieną kitą vynuogę. Ne, ne su dabartine, o iš kokių 2000 metų, besiruošiant vaidinti „Malenoje“. Manau, su Monica viskas aišku ir saugu, žinai ko tikėtis – daug tylos, nejaukumo, juk flirtuoti nemoku, o užvesti internacionalinius pokalbius toli gražu ne man. Manau, daug tylėtume. Gal net apsimestume šiek tiek vienas kito nematantys, žvelgtume pro šalį, gal į kokius langų stiklus, kuriuose ir vėl – tas pats gąsdinantis ir nenuspėjantis pavasaris, kuris, regis, dar prieš akimirką buvo kitoks, o dabar jau metasi į kitą savo formą, spalvą, temperatūrą. Ne, su Monica viskas paprasčiau...

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Būrimas atsitiktiniu knygos puslapiu arba pavasario marazmai

Sveiki,

Jau treti metai iš eilės pjaunuosi su pavasariu. Ir vis labiau jo nemėgstu. Gal dėl to, kad viskas ima taip greit suktis. Valstybinės šventės, Velykos, atostogos, skubėk atlikti tą, skubėk aną, atsiskaityki, susimokėk, išgerk, nebegerk, išsiblaivyk ir visai viską užmiršk, o nebegali. Nes esi įtrauktas. Ir visai čia ne pavasaris kaltas, bet tas pojūtis, kad šviesos vis daugiau, o tavo vidinė neįkrauta baterija turi būti dar  gyvybingesnė nei bet kada. Ir tada aš noriu subliukšti.

Prisimenu, kad niekam neprivalau nieko įrodinėti, niekam patikti, nieko neprivalau sužavėti ir turiu teisę būti irzlus bei nelaimingas. Šviesos pasaulyje (bent šiam pusrutuly) vis daugiau ir daugiau, o tavo vidinė baterija... Blemba, mano vidinė baterija sako, kad ekranas tuoj užges, jei ir toliau taip suksis pasaulis ir už kiekvieną krustelėjimą šitaip smarkiai jausiesi atsakingas.

Vartau Rimvydo Stankevičiau dar per Knygų mugę įsigytą trilogiją „Valhala“. Mėgstu išgriebti kokią knygą iš lentynos ir minutei paskaityti bet ką, tarsi kokį būrimą atlikti, kitaip sakant, „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje durniausias... negi aš?“ Ir štai eilėraščio eilutė berods iš rinkinio „Ryšys su vadaviete“: „Gyvybė moka ir mėgsta slapstytis  - / Saugiau pralaukti tas epochas, / Tas akimirkas, kai / Orkestras tik derina smuikus“ (p. 229).

Pamanykite, gyvybė mėgsta slapstytis. Ar tai ne toji mano vidinė baterija, kurios galios kaskart pavasarį prisireikia vis daugiau ir daugiau? Lyg sėdėčiau į užpakalį įsikišęs atominės jėgainės reaktorių ir viską mokėčiau, ir viską sugebėčiau, ir visų lūkesčius pateisinčiau...

Vienas šlykščiausių vidinių nesuderinamumo ir klibančių ratų priežasčių yra pretenzijos sau ir pasauliui. Dabar suderink, kad gudrus, visus smuikus.

Jūsų Maištinga Siela

Apie niekada nevėluojantį pavasarį ir pavėlavusius mus pačius

Sveiki,

Šį pavasarį mano seniai primirštos dainos vėl ateina ir vaikšto po palėpę, stuksena lazdomis iš pusrūsių ir tiesiog nebegaliu. Kažkoks senas primirštas tyrumas iš vaikystės, tartum iš anų dienų, panagėm ateina vėsi šiluma, nutirpina ledynus, ir toks pavasaris kraujyje, jo šuliny, takuose ir už jo, už minčių paraštės, už koridoriaus sienų, durų staktų – riba, neištepta rašalu ir žodžiais.

Vaikšto tos dainos, judina kampuose susisukusias pilkas voratinklių galaktikas, šluosto dulkes nuo pusmėnulių akių vokų, lyg aštriu karvės liežuviu laižytų užmigusį mano kažkokią greitkelyje paliktą esybės dalį, o tas, dabartinis aš, lėkė ir nulėkė greitkeliais, pažadais ir pats pavirto kaip neišsipildžiusiu pažadu. 

Šioji daina apie mus visus, tą pasaulį, paliktą greitkelyje, nė neuždarius durų, kai atvėsta visos odinės sėdynės, pakilus draugui eiti, ir valytuvai uždūsta nutrankytų citrininių drugių sparneliais. Kažkas kirbteli – nuojauta, kurios buvo tiek daug ir beliko tik asociacijų sukeltas neatpažįstamas rezonansas, vibruojančios voratinklių gitaros jau be aiškios melodijos, kaip juostelėje tūkstantį kartų perrašytas garsas. Šitaip tarkšteli į asfaltą išgaruotas amoniako buteliukas. Šitaip šmėkštelime mes patys sau, palikti šoniniuose veidrodėlių sparneliuose. 

Jūsų Maištinga Siela