Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 110: neprisirišk ir drąsiai išmesk nedėvimus rūbus!

 

Nuotr. autr. Mark Seliger. „Rolling Stones“: Brad Pitt, 1999 m. spalis

Sveiki!

Šiandien aš tai padariau! Pagaliau! Jutau jau ankstyvą pavasarį, kad reikia pagaliau išmesti didelį dalį savo kojinių, kelnių, megztinių, švarkų, marškinių, ypač tuos, kurių nedėviu jau keleri ar daugiau metų. Prigrūdau keturis maišus, bet jaučiu, kad tuo viskas nesibaigs.

Jau kuris laikas jutau, kad nesu patenkintas, kai atsidarau spintas ir stalčius. Rūbų lyg ir yra, bet iš tikrųjų ir tas nepatinka, ir tas per mažas, ir tam sulieknėti reiktų, tas jau nebemadinga, bet, atrodo, po namus galima užsimesti ir šitaip visi metai!

Nusprendžiau, kad neverta prisirišti prie daiktų, ypač rūbų. Šiaip prie daiktų ir nesu labai prieraišus, tad man nėra sunku jų atsisakyti, tačiau vis valios ir laiko skirti apsikuopti, t. y. atsisakyti senienų, nebenaudingų rūbų išties pristigdavau.

Spinta kaip namų viduriai, reikia juos išties pravalyti, įsileisti daugiau erdvės, švarios tuščios energijos, kad užsipildytų naujomis spalvomis, kvapais, idėjomis, pasitenkinimu. Seni paltai, batai, marškiniai – viso gero! Nereikia gailėti, mąstyti, jog dar kažkur panaudosi, jeigu žinai, kad iš tikrųjų niekam nieko neatiduosi. Reikia padėkoti visam tam kalnui avalynės ir tekstilės, kurios šildė, rengė, teikė kažkada džiaugsmo ir atsisveikinti taip pat su dėkingumu.

Negana to, dar pavakariais su draugu užsukome į prekybos centrus ir prisipirkau naujų šviesių, gražių, pastelinių rūbų ir tikrai neketinu laikyti jų kokiai nors ypatingai progai, o noriu tiesiog atrodyti gaivus ir šviežias šiandien. Gyvenimas toks mažytis, reikia mėgautis, o ne kaupti senas skylėtas kojines, kurias manaisi vieną dieną dar ir sulopysiąs. Ne! Tai net ne apie tvarumą ir ekologiją, tai apie gyvenimo energijos kūrimą, o gyvenam mes juk greitai, padarykime tai nors kiek kokybiškiau, laisviau, naujau.

P. S. Neseniai aptikau seną aktoriaus Brad Pitt (Bredo Pito) nuotrauką, kur jis vilki moterišką suknelę ir jam visiškai dzin, kas ką pagalvos, kokią etiketę priklijuos, kuo apkaltins, nėra laiko krimstis dėl to, ką pagalvos kiti, reikia žaisti ribomis ir stereotipais, kurti dieną, kokios nebuvo ir nemaneisi, kad gali sukurti.

Jūsų Maištinga Siela