Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 192: apie vidinę ir išorinę laisvę

 

Unknown artist, Trafalgar Square Take-off, 1974. 

Gift Eric and Louise Franck London Collection 2017

 

***

Jeigu apie išorinėje laisvėje mes esame nuolat perspėjami ruoštis kovai už laisvę – argi tai laisvė? Geopolitinėje plotmėje, kurioje esame visi manipuliuojami laisvės idėja ir patriotinėmis nuostatomis, kur mums aiškiai kuriami priešai, žinoma, kad kyla daug nerimo. Esame smerkiami, jeigu laikomės atokiai ir abejingai nuo chaoso.
 
Bet mes turime dar vidinę laisvę, kurią reikia ginti nuo išorinės laisvės privatizuotojų, kurie ideologiškai įtikėję savinasi mūsų mintis, kūnus, gyvenimus. Vidinė laisvė mąstyti ir gyventi taip, kaip atliepia vidinės intencijos. Juk šiaip ar taip tam tikri dvasiniai mokytojai yra teisūs: išorė atspindi vidinę tikrovę, o visuomenėje laisvų žmonių yra tiek, kiek jų yra pačių viduje laisvų. Be patoso, be vaidybos, be pozavimo ir agresijos.
 
Juk kai kam labai nepatogu ir šlykštu, kai bėgi nuogas per aikštę, pilną balandžių. Kita dalis iš mūsų to niekada neišdrįstų, bet tyliai žavisi bėgančiu, dar kiti – tiesiog bėga ir gyvena. Leisti būti visiems, bet labiausiai sau.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 191: tegul pakyla tavo vidinė saulė ir šviečia

 

Sveiki!
 
Sekmadienis. Ar pastebėjote, kad jau beveik gegužė, bet šiandien snigo – beveik anomalija. Trečiąkart iš eilės pavasaris toks šaltas ir jis ateina taip skausmingai ir lėtai, kad, atrodo, gamta jau per prievartą išsprogino pirmąsias pienes palei namų rentinį, nors visos liepos po balkonais vis dar be lapų.
 
Tegu pakyla toji vidinė saulė ir viskas būna gerai. Sako, kad didysis darbas yra apsisprendime, jog viskas tiesiog šią akimirką radikaliai yra gerai. Visiškas chaoso ir nerimo pribaigimas įvyksta tada, kai su juo nekovojame, o pripažįstame ir leidžiame jam būti be įtampos. Juk taifūno akyje ramu kaip negyvenamoje saloje, kai aplinkui tiek daug triukšmo. Kai leidžiame kitiems triukšmauti, tada nutylame. Tada iš lėto džiaugiamės... patekėjusia vidine Saule, kuri viską išgydo ir viską atleidžia.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 182: atsisakyk iliuzijų ir nebereikės kovoti

 Paveikslas "Dervišas"

Sveiki!

 

Te ramybė ir atsipalaidavimas užlieja visą kūną, išgydo kiekvieną ląstelę. Te centrinė saulė nušviečia ir peršviečia sąmonę, išgydo sutrūkinėjusias jungtis, pašalina tamsumas ir nestabilumą. Te viskas būna kaip būna, te pavasario oras įsiskverbia į plaučius ir užpildo visą kūną, te viskas būna lengva, paprasta ir elementaru. Kovos nėra, nėra iliuzijų, yra tik švarus buvimas ir absoliutus iš to buvimo kylantis pasitenkinimas ir dėkingumas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 178: pasaulis nesustos suktis, todėl prisėsk ir pailsėk!

Sveiki, mieliausieji!

Artėja dar vienas intensyvus savaitgalis – koncertai, Knygų mugė, spektakliai, knygų skaitymai – kartais imu ir pagalvoju, ar tiek kultūros vartojimas atneša kokį nors malonumą, ar veikiau viskas vyksta iš nepasotinamo alkio neatsilikti, bėgti, įsisavinti kuo daugiau nuostabių patirčių, kaip žymi poetė kadaise rašė: „...nes prabėgs, nebegrįš jos“.

Visgi kaskart tuo džiaugiuosi. O juk dar ir „Kino pavasaris 2026“ ant nosies – tik spėk viską aplėkti ir pamatyti, bet iš tikrųjų, atvirai galvojant, kartais norėčiau sustingti ant saulės įkaitinto akmens ir išsitiesti prieš saulę kur nors Italijoje, kad oda sugertų kuo daugiau šviesos, kad nuo jūros atplauktų Eolo, Boro ir kitų vėjų genama Partenopė ir man padainuotų sirenų dainas, nuo kurių nugrimzčiau į ilgą ir kokybišką meditaciją.

Maištinga Siela

Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 162: pabandyk susigrąžinti malonius dalykus, kurie pasimiršo

 

Labas!

 

Vakar iki 2 nakties skaičiau knygą. Norėjau ją taip užbaigti, kaip seniai jokią kitą negalėdavau. Užvertęs paskutinį puslapį pamaniau, kad po pandemijos, tas sudėtingas laikotarpis, man buvo su skaitymu gana komplikuotas, nes skaitydavau dėl paties skaitymo, kad užpildyčiau šį blogą, kad knygos nestovėtų veltui, kad neprarasčiau skaitymo formos ir patirtys būdavo... visokios, tačiau vakar naktį pagalvojau, kad pagaliau vėl atėjo skaitymas vien iš malonumo, kaip gera vėl liesti knygas, vėl skaityti sau ir tik dėl savęs.

 

Priminimas: prisimink tuos dalykus, kurie teikė malonumą, gal net vėl prie jų grįžk ir šįkart viskas atsivers, suskambės ir vėlei atrodys puikiai kaip anuomet.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Nathaniel Hawthorne apie laimę, jos klystkelius ir proto bei širdies santykį

 Laba diena, skaitytojai,

 

Kokia mintis apie laimę!

 

„Laimė, jei tik ji apskritai egzistuoja, aplanko mus netikėtai. Jei sieksime jos sąmoningai, ji mus nuves klystkeliais.“ Nathaniel Hawthorne

 

Nathanielis Hawthorne'as gimė 1804 m. liepos 4 d. Saleme, Masačusetse, JAV. Jis buvo vienas iš didžiųjų amerikiečių romantizmo ir gotikinės literatūros atstovų. Hawthorne'o kilmė buvo glaudžiai susijusi su puritonų Naujosios Anglijos istorija; vienas iš jo protėvių, Johnas Hathorne'as (Nathanielis vėliau pridėjo raidę „w“ prie savo pavardės), buvo teisėjas liūdnai pagarsėjusiuose Salemo raganų teismuose 1692–1693 m. Šis šeimos palikimas, ypač kaltės, nuodėmės ir moralinės veidmainystės temos, tapo esminiu jo kūrybos pagrindu. Po tėvo, jūrų kapitono, mirties, kai Nathanielis buvo dar vaikas, jis augo izoliuotas, tai skatino ankstyvąjį domėjimąsi skaitymu ir rašymu. Jis studijavo Bowdoino koledže, Meino valstijoje, kur susidraugavo su būsimuoju prezidentu Franklinu Pierce'u ir poetu Henry Wadsworthu Longfellow.

 

Po koledžo baigimo 1825 m. Hawthorne'as praleido apie dvylika metų, vadinamųjų „įžūliųjų metų“, rašydamas Saleme, kol pagaliau pasiekė pripažinimą. Jo karjera neapsiribojo vien rašymu; jis dirbo Bostono uosto muitinėje (1839–1840) ir Salemo uosto muitinėje (1846–1849). Šios valstybinės tarnybos suteikė jam finansinio stabilumo ir suteikė medžiagos jo kūrybai. Svarbus posūkis jo gyvenime įvyko 1842 m., kai jis vedė Sophią Peabody, tapusią jo ištikima palaikytoja ir mūza. Pora susilaukė trijų vaikų. Literatūroje jo proveržiu tapo „Raudonoji raidė“ (The Scarlet Letter), išleista 1850 m. Šiame romane gvildenamos tokios temos kaip nuodėmė, gėda ir atpirkimas puritonų Naujosios Anglijos aplinkoje. Kiti reikšmingi darbai apima „Septynių frontonų namas“ (The House of the Seven Gables, 1851 m.) ir „Fauno marmuras“ (The Marble Faun, 1860 m.).

 

Hawthorne'o kūryba yra persmelkta gilių moralinių ir psichologinių tyrimų. Jo pagrindinės idėjos sukasi apie gamtinę blogio prigimtį žmogaus širdyje, puritonų moralės ir socialinių suvaržymų poveikį individui, izoliacijos ir kaltės jausmą bei praeities įtaką dabarties gyvenimui. Jis dažnai naudojo alegoriją ir simbolizmą, kad perteiktų sudėtingus etinius pasirinkimus. Jo darbai tyrinėja žmogiškosios prigimties tamsiąją pusę, pabrėždami nuodėmės slėpimo pavojus ir moralinės veidmainystės žalą. Pavyzdžiui, „Raudonoji raidė“ ne tik kritikuoja puritanų rigidiškumą, bet ir pabrėžia, kad vieša gėda gali būti geresnė už slegiančią slapto kaltės jausmo naštą. Jis tikėjo, kad žmogaus patirtis yra iš esmės konfliktas tarp šviesos ir tamsos, kur nuodėmė ir atpirkimas yra nuolat kovojančios jėgos.

 

Vėlesniais metais, draugo Franklino Pierce'o dėka, Hawthorne'as gavo JAV konsulo pareigas Liverpulyje, Anglijoje (1853–1857). Tai jam suteikė finansinį saugumą, bet jo sveikata pamažu silpnėjo. Grįžęs į Ameriką, jis rašė mažiau. Nathanielis Hawthorne'as mirė miegodamas 1864 m. gegužės 19 d. Plymouth, Naujajame Hampšyre, kelionės su Franklinu Pierce'u metu. Jo mirtis buvo natūrali, susijusi su ilgalaikiais negalavimais. Jis palaidotas Sleepy Hollow kapinėse Konkorde, Masačusetse.

 

Na, o ši jo citata atspindi Hawthorne'o skeptišką požiūrį į sąmoningą laimės siekimą. Laimė nėra tikslas, kurį galima tiesiogiai pasiekti ar suplanuoti. Ji yra efemeriška ir pasireiškia savaime, kai žmogus yra užsiėmęs kitomis, galbūt prasmingesnėmis, veiklomis ar gyvenimo prasmės ieškojimu. Sąmoningas laimės siekimas veda į nusivylimą. Bandant priverstinai rasti laimę, mes nustojame vertinti esamą akimirką, sutelkiame dėmesį į tai, ko mums trūksta, o ne į tai, ką turime, ir galiausiai nerasime pasitenkinimo. Ši idėja dera su jo kūrinių temomis, kur moralės ir gyvenimo prasmės paieškos buvo svarbesnės nei trumpalaikis malonumas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 156: leisk būti taip, kaip yra ir nesuk galvos

 

Sveiki,

 

Aš nenoriu paversti kvailio protingu. Man nereikia ištiesinti kupriui kupros. Man nereikia parodyti kitiems, kad jie turi būti geri. Aš neprivalau gelbėti pasaulio. Neprivalau visada ir visiems išreikšti, kad jie klysta. Man net nereikia piktintis dėl kitų klaidų. Aš neprivalau kitų padaryti geresnius, nereikia nieko visada tobulinti, taisyti.

 

Leisti viskam būti kaip yra. Leisti žmonėms būti homofobams. Leisti žmonėms nekęsti Lansbergio ir LRT. Leisti būti beraščiams. Mylėti Žemaitaitį, leisti balsuoti už Gražulį ir aiškinti, kokie visi supuvę. Tiesiog leisti visiems būti, tokie jie yra, nes...

... nes iš esmės kiekvienas iš savo parapijos, mažo pasaulio suvokimo langelio yra savaip sau teisūs ir to teisumo nereikia nei užgožti, nei su juo ginčytis, nei jo pataisyti pagal savo teisingumo žiūros mažo pasaulio langelio. Atsisakius šios iliuzijos, sutaupoma daug energijos.

 

Leisk būti protingiems protingiems, leisk būti kvailiems kvailais ir neeikvok savęs tam, ką beprasmiška keisti išorėje. Verčiau keisk save šiuo atrastu suvokimu ir tavo artimųjų rate įvyks puikių dalykų ir pasikeis savaime daug daugiau, nei per pastangas taisyti išorinį pasaulį pagal savo suvokimą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 153: skubėk lėtai ir mėgaukis!

 

Sveiki!

 

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.

Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo gerai!

 

Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma, apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 151: dėl vidinės ramybės galima atsisakyti bergždžių pastangų

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Svarbu išlaikyti vidinę ramybę, kad ir kas benutiktų. Mes taip linkę rūpintis išoriniais reikalais, kad visiškai pamirštame savo vidų ir emocijas, kurios tampa tų aplinkybių rezonansu.

 

Aš atsisakau kontrolės dėl vidinės ramybės.

Aš atsisakau stengtis siekti tikslų, kurie nieko nekeičia dėl vidinės ramybės.

Nenusiviliu dėl vidinės ramybės.

Nesiekiu gauti besąlyginės meilės iš aplinkos dėl vidinės ramybės.

Neturiu sulaikyti tekančių upių dėl visinės ramybės.

Neprivalau kitų pakeisti dėl vidinės ramybės.

 

Nieko nereikia daryti, tik sutekėti į savo vidinę ramybę ir būti savo formoje su pasitenkinimu taip, kaip yra. To, kas esame ir kaip esame, visiškai pakanka ir užtenka. Tai tobula fazė ir pajautimas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 149: dėkok už patirtis!

 

Sveiki,

 

Ar nesame nuvertinę paprasčiausio dėkingumo? Galinga jėga! Šiandien pagaliau namie po ilgos kelionės, pasikrovęs puikiausių vaizdų, įspūdžių ir saulės, kurios taip kartais trūksta Lietuvoje. Kai trūksta – pradedi vertinti tai, ką gauni.

 

Esu maloniai ir pailsėjęs, ir pasikrovęs, ir maloniai nuvargęs, toks pilnas kaip indas. Ir už tai, žinoma, šiandien esu labai dėkingas.

 

„Ne laimė daro mus dėkingus. Dėkingumas daro mus laimingus.“ — sako Albert Schweitzer, teologas, filosofas ir gydytojas, o man belieka tik sutikti, kad dėkingumas už smulkmenas veda prie didžiulės laimės ir susitaikymo, nes jis iš esmės eliminuoja trūkumo jausmą ir nepasitenkinimą. Žinoma, kai kada labai sudėtinga būti dėkingam, kai gyvenimas griūna ir, atrodo, kad niekas nebesiseka – kiekvienas tikriausiai tą patiriame bent kartą gyvenimą ir tai juk iš dalies vyksta ir dėl to, kad tos situacijos moko mus nuolankumo ir to paties dėkingumo.

 

Dėkingumas – tai kelias ir į didesnę gausą, nes būdami dėkingumo energijos vibracijoje, ją užlaikome, mėgaujamės, fiksuojame ir įtvirtiname kaip normą, vadinasi, tai kelias ir kitiems „atėjimams“ į gyvenimą, kokių dažnai mes laukiame.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 145: suvokimas – didelė dovana!

 

Sveiki,

 

Suvokimas – didelė dovana žmogui, išeiti tikriausiai iš bet kokios situacijos. Kaip dažnai mes reaguojame į situacijas ir dirgiklius labai viską sureikšmindami, pajungdami visus mums įdiegtus gėdos, kaltės, menkumo ir kitus instrumentus, pamesdami paprasčiausią suvokimą, kad esame nuolat išbandomi. Kas mus išbando? Galite tai vadinti matrica, galite tai vadinti suprojektuotais stimulais atsigręžti į kitą perspektyvą, tačiau dažniausiai mes save „ištaškome“ bandydami plokščioje vietoje viską išspręsti konfliktiškai ir socialiai.

 

Dauguma dirgiklių tikriausiai nė nebūtų, jeigu suvoktume, kad viskas, į ką mes skaudžiai reaguojame, tėra tik mūsų nesąmoninga reakciją, taikant mums duotus instrumentus. Jeigu suvoktume, kad už visos tos situacijos yra kur kas tyresnė nesąmoninga būtybė ir jai reikia dovanoti, o ne reaguoti įsiskaudinant, tada išvengsime ir savidestrukcijos, ir pakreipsime įvykius, kitus asmenis geresnio gyvenimo linkme. Svarbiausia suvokti, kad viskas, kas vyksta, tėra tavo reakcijos pasirinkimas, kuris nusprendžia tavo asmeninę psichinę sveikatą ir būseną.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos dienoraštis nr. 143: visas mūsų gyvenimas yra apie ribas ir jų peržengimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Begalinėje Visatos struktūroje, kur per sekundę peršokame per tūkstančius tikrovės realybių, patys to nė nenujausdami, iš tikrųjų gyvename kiek apgaulingą žemiškąjį socialinį gyvenimą. Viskas, kas tu esi, esi jau visas čia ir dabar. Tobulai pasirūpintas ir aprūpintas, netgi jeigu taip ir neatrodo.

 

Viskas, ko reikia ir kas galioja, tai nuolatinis tavo potencialo augimas, kuris visada atveda tave prie tam tikrų ribų, kurias reikia peržengti. Kartais skaudžiai ir dramatiškai vien tam, kad būtų naujos patirtys su naujomis tavo suvokimo ir apibrėžtumo struktūromis. Dabar, kad ir kaip bepažiūrėsi, pokytis mūsų laikiname ir trumpame žemiškame viename gyvenime yra esminis palydovas, veikiantis pozityviai arba destruktyviai vien tam, kad kaskart patirtume augimą ir naują savęs suvokimą.

 

Tai suvokti sudėtinga tiems, kurie gyvenime visada siekia balanso, saugumo ir stabilumo. Saugumas ir stabilumas atsiranda iš priėmimo, kad kaskart save sunaikini ir perkuri į naują save ir tai... niekada nesibaigia.

 

Jūsų Maištinga Siela