Dienos citata: David Bowie apie asmeninę žmogaus veiklą, drąsą, progresą ir pokyčius

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Jei jau jautiesi saugus savo veiklos srityje, vadinasi, dirbi ne ten. Visada brisk į vandenį šiek tiek toliau, nei manai, jog gali. Ženk kiek giliau, nei esi įpratęs. Ir kai pajusti, kad tavo kojos nebesiekia dugno, žinok, jog esi tinkamoje vietoje, kad galėtum nuveikti ką nors nuostabaus.“ David Bowie

 

Ši Davido Bowie citata yra raginimas nebijoti kūrybinio bei profesinio neužtikrintumo ir sąmoningai rinktis riziką vietoj patogios stagnacijos. Pagrindinė jo mintis – tikrasis augimas ir genialumas gimsta tik tada, kai žmogus išdrįsta palikti savo komforto zoną ir susiduria su nežinomybe. Bowie naudoja vandens ir gylio metaforą, norėdamas parodyti, kad saugumo jausmas darbe dažnai yra ženklas, jog kūrėjas nebeieško naujų formų ir tiesiog kartojasi. Anot muzikos ikonos, tik pasiekus tą kritinį tašką, kai nebejaučiame tvirto pagrindo po kojomis ir mus apima lengvas nesvarumo ar net baimės jausmas, atsiveria tikrasis potencialas nuveikti ką nors unikalaus. Tai filosofija, teigianti, kad inovacijos ir šedevrai atsiranda ne ramybėje, o būtent toje įtampoje tarp sukauptos patirties ir rizikos nuskęsti naujuose iššūkiuose.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 98: kitos tikrovės suvokimas – dovana

 

Sveiki,

 

Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad viską, ką iš tikrųjų manomės esant būtina ir labai reikalinga, o dažniausiai tai yra inertiškas darbas, atsakomybė, veiklos, išgyvenimas, teisingumas, socialinei vaidmenys... Vieną dieną labai gražiai ims ir išnyks, neteks prasmės kaip ir šioji laikina Visada po daugel milijardų-trilijonų metų ir toji kasdienė pastanga, kurią dažniausiai inertiškai sureikšminame, tos klaidos, kurių stengiamės nebekartoti, bet algoritmiškai kartojime, nėra tokie jau svarbūs, nes gyvenimas tėra aklos vištos žaidimas, labai laikinas, labai gražus, labai paprastas ir elementarus. Mes grįšime į kitas formas, kol ir ten galų gale sutirpsime ir vėlei įsiliesime į bendrąją nuolat kuriančiąją ir griaunančią sąmonę. Kartais einant, kad ir šaltomis vasario dienomis, atrodo, kad kažkas eina vietoj manęs, o aš tik plevėsuoju su besiplečiančiu, laiką ir erdves kertančiu kitokiu suvokimu ir pajauta, kad visa tai, kur dalyvauju, tėra tik labai maža dalis manęs, kuri gali visiškai nepatirti nei nuovargio, nei kančios, jeigu ir toliau plės tą suvokimą ir pajutimą, kurie pranoksta įprastą pajutimą. Ar jums taip būna? Kai tikrovė tampa kitokia tikrove, kai iš tikrųjų pajauti, jog esi sapne, kuris turi tęstinumą, scenarijų ir tankį.

 

Maištinga Siela

Knyga: Hernan Diaz "Pasitikėjimas"

Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.

 

„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į įdomiausius kl. (p. 413).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust), nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.

 

Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė, nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona Mildreda Bevel.

 

Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma, literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų Diazas pateikia dar daugiau.

 

Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje, leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė, kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas, kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.

 

Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė pasirodė struktūros pasiteisinimas.

 

Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką, politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę, galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį, kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p. 173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.

Hernan Diaz

 

Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą Bevelius? (p 258).“

 

Ateitis skolon – taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai paveikūs ir įtikinantys.

 

Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas, kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to, kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką? Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas, tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Monika Pundziūtė-Monique apie melą ir pasitikėjimą savimi

 

Labi, skaitytojai,

„Man labai gaila, kad man trūko pasitikėjimo savim. Kad galėčiau treptelti koja ir sakyti „ne“ dalykams, kurie nebuvo autentiški man visus tuos septynis metus. [...] Dabar turiu tvarkytis su to pasekmėm. Viskas, ką galiu padaryti, yra daryti tai, ką būčiau norėjusi nuo pat pradžių, ir tikėtis, kad po truputį žmonės atras savy tai, ko reikia, kad pažintų žmogų iš naujo.“ Monika Pundziūtė-Monique

Visai neseniai, keliaudamas po Paryžių, perklausiau naująsias Monique dainas. Visiškai kitokios. Gal ir ne hitai, bet jau tada buvo aišku, kad atlikėja atsitraukė nuo netikrumo ir pataikavimo minioms. Kitaip sakant, perėmė kūrybą į savo rankas ir pajautą. Visai neseniai puslapis NARA pasidalino pokalbiu su atlikėja Monique, kuri žinoma kaip Monika Pundziūtė. Visiškai pritariu, kad nelengva sustoti ir pripažinti, jog esi kitų produktas, kad meluoji kaskart sau ir kitiems. Tai sudėtingas suvokimas ir persilaužimo momentas, kuris, manau, Monikai jau pamažu pasibaigė. Su tuo ją ir sveikinu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.14: nereaguoti į dirgiklius ir būti savo Visatos centre įsižeminusiam

 

Sveiki,

Rugsėjis, o tiek mažai įrašų pozityviomis temomis! Visgi šiandien vėl akimirkai teko stabtelėti ir susitelkti į save ir į savo centrą. Tai nėra labai paprasta nuolat lekiančiam ir įvairiausiame informaciniame lauke plaukiojančiam žmogui, kuris kasdien susiduria su negatyviais, nesaugiais dirgikliais t. y., įvairūs žmonės, konfliktai, nemalonios situacijos, kurios po to kaip filmas vis sukasi įvairiomis perspektyvomis galvoje.

Žinote, ką daryti? Reikia susitelkti ir viską surinkti sau į saują ir paleistį į kosmosą, padaryti tai mintyse. Ir leisti sau būti to chaoso ir visų nuomonių bei įvykių neliečiamu centru, tegu visi kaip išprotėję sukasi, nepergyvens visų tų problemų, jei juose skęsi, juk ateis naujos ir naujos, jeigu, aišku, juose sklandysi. Niekas nepasikeis ir niekam nereikia, kad jūs eikvotumėte savo nervus, energiją ir nuotaiką bei sveikatą tam, ko negalima pakeisti arba reikia keisti per kančią. Tegu sau įvykiai plaukia, o jūs šypsokitės, nes Visata jus veda už rankos ir viskuo pasirūpina.

Tokia pozicija, sutelkta ne į išorę, ne į lūkesčius ir fizinį pokytį, o į vidų, pirmiausia pakeičia energetiką, nes ramios ar pakilios mintys iššaukia saugumo jausmą (na, aš tai tikrai nesivelsiu, būsiu savo Visatos centre!) ir neveiksiu, bet stebėsiu. Veiksiu pagal kitą programą, kuri ateina ne iš inercijos ir dirgiklių, o naujos ramios būsenos t. y., labiau džiaugsiuosi tuo, kur mane Visata pozityvesnį nuneša, nes pakeitus intencijas ir įsitikinimus, keičiasi ir veiksmai, o su veiksmais ateina nauji žmonės, naujos situacijos, permainos. Juk šiaip ar taip toks tokį traukia. Visatos dėsniai veidrodiniai. Atrodo, tą visada žinau, bet verta vėl prisiminti ir čia užrašyti, gal kam padės šią akimirką, kai skaitote, nusišypsoti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Indrė Stonkuvienė apie darbą su savimi ir pasitikėjimą

Sveiki,

Niekada nemaniau, kad dalysiuosi influencerių kokiais nors komentarais, tačiau šią laidą su Beata Tiškevič ir Indre Stonkuviene pasižiūrėjau. Nuostata, ką čia tos moterys gali „pamokyti“ vyrukus, labai klaidinga. Sakyčiau, gali kur kas daugiau nei eilinis „bachūrų pokalbis“ prie alaus. Tiek daug atpažįstamų dalykų. Šioji citata apie „darbą su savimi“ man puikiai rezonuoja, bet paskutiniu metu esu toks užstrigęs, kad nebegaliu atsiblokuoti, visur regiu pilką liūdesį. Labai noriu, kad visa tai baigtųsi, šioji aukos pozicija, galėčiau išsivalyti kažkokiu stebuklingu būdu judėti kaip I. Stonkuvienė pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Maya Grey apie meilę, gausą, pasitikėjimą ir laisvę

Sveiki, skaitytojai,

Vakar pirmąkart susidūriau su Maya Grey ieškodamas, kas galėtų tą akimirką įkvėpti, kitaip sakant, meditacinės muzikos, ėmė ir išmetė man Mayos Grey meditacijos įrašą (juo dalinuosi žemiau). Visiškai suprantu, kad kai kam ši informacija blokuojama ir tiesiog neprieinama dėl veikiančių programų, skepticizmo ir t. t., bet gal kas nors ryšis pamedituoti pagal šį puikų veldės balsą. Bet kokiu atveju, dalijuosi citata iš tos meditacijos, kuri, sakyčiau, ir yra ne tik šios meditacijos, bet ir viso mūsų apsisprendimo, čia ir dabar būti laimingais ir sąmoningais, esmė. Nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia yra šioji realybė.

Jeigu susidomėjote, galite apsilankyti Mayos Grey tinklapyje: www.mayagrey.com

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Cher apie pasitikėjimą savimi ir kvailumą

Sveiki,

Dažnas iš mūsų nepasitiki savimi, bijo scenos ir kitų dalykų. Štai ką sako legendinė dainininkė Cher apie tai, kas stiprina pasitikėjimą. Kartais reikia priimti save netobulą, netgi savyje glūdintį kvailį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos sentencija (citata): Horacijus apie pažadus ir pasitikėjimą

Sveiki,

Bet ar neteisingai Horacijus yra pasakęs apie pasitikėjimą ir pažadus? Labai nemėgstu prižadėti, jeigu nesu tikras, kad galėsiu ištesėti žodį, todėl keičiu „pažadu“ į „pasistengsiu“, nes kur kas sunkiau apvilti kitų žmonių lūkesčius pasižadėjimu. Ypač, jeigu nesi tikras, ar esi pajėgus ištesėti pažadus.

Taigi. Šiandien, manau, ne tik man vienam tai aktualu.

Jūsų Maištinga Siela