Filmas: "Atmintis" / "Memory"

 Sveiki,

Daug draminių filmų yra sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs, bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.

Pagrindinė veikėja – ant motinos daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti 13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone. Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų. Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...

Filmo scenarijus literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai, nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...

Visgi filmas, kaip minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis, tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį. Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo, kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela