Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsus dangus" / "Dark Skies"

Sveiki visi,

Šiandien keliauju po siaubo trilerį „Tamsus dangus“ (Dark Skies) (2013) – tai vienas naujausių į piratinę mūsų rinką atkeliavusių tokio tipažų filmų, iš serijos, kuris labai greitai tampa topų topais ir „penktadienio vakaro kinu“. „Tamsus dangus“ lyg ir vėl nieko pernelyg nežadėdamas ir nenustebinamas tampa masiniu produktu, kuris sulaukia dažniausiai iš paprastų žiūrovų siaubingai gerų atsiliepimų. Mano galva, filmas iš serijos „vidutinis“ kaip ir daugelis tokio tipažo filmų, kuris tinka laisvalaikiui, bet nieko daugiau nesuteikia, tik laiko „prastūmimą“.

Žinote, šis siaubo filmas išskirtinis nebent tuo, kad nuplauną vaiduoklių ir vampyrų kruviną valką ir primena, jog vis dar galima kurti siaubo filmus apie ateivius, tačiau tuo filmas ir teapsiriboja. Jeigu jums patiko „Ketvirtas lygmuo“ (2009) su Milla Jovovich, kuris bent tąkart kėlė man šiurpuliukų, tai nekyla abejonių, kad ir „Tamsus dangus“ bus vienas iš tų filmų, kuris pretenduoja patenkinti NSO ir ateivių ištroškusius fanatikus. Žvelgiant iš tolo, tai visgi filmas sukurtas pagal primityvius standartus, orientuojamas į komercinį žiūrovą ir rinką, nenustebinantis nei savo režisūra, nei kažkokiu nauju proveržiu siaubo trilerių apkasuose. Siaubas ir įtampa konstruojama pagal tą pačią formulę, tik vaiduoklius pakeičia ateiviai – nieko naujo. 

Ką dar galima pasakyti apie aktorius ir jų vaidybą? Kai filmas vidutinis, tai ir aktorių vaidyba neblizga šarmu, nors jie darbą lyg ir daro gerai, tačiau psichologiniu atžvilgiu šeimynėlės sprendimai primena nelogišką „Adamsų šeimynėlės“ poelgius – silpnai motyvuoti, dėl to galima tikriausiai kaltinti scenarijaus spragas. Kodėl vyras nesikreipė į chirurgus dėl implantų? Kodėl jie taip lengvabūdiškai patikėjo ufonauto pasakojimu? Kodėl? Kodėl? Kodėl tiek viskas primityvu herojų poelgiuose? Scenarijus! Šiek tiek nuviliantis reikalas. Deja, ir šis filmas liko tik laiko prastūmimo lygio, kuris lyg ir leidžia mėgautis, tačiau nepasotina alkano žiūrovo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela