Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris lange" / "The Woman in the Window"

 Sveiki,

Garsaus amerikiečių rašytojo A. J. Finn įtempto siužeto romanas „Moteris lange“ netrukus buvo nupirktas ekranizacijai, o istorijos režisieriumi tarpo „Puikybė ir prietarai“ (2005), „Ana Karenina“ (2012), „Atpirkimas“ (2007) bei „Tamsiausia valanda (2017) režisierius Joe Wright. Vienas naujausių jo kino darbų „Moteris lange“ (angl. The Woman in the Window) (2021), deja, neperkopė režisieriaus geriausių darbų, o tai, kas iš pažiūros atrodo labai paprasta ir įtrauku literatūroje, kine ne visada pavyksta net patiems kino kūrėjams veteranams.

Filme pasakojama itin paprasta istorija, kuri primena daugelį klasikinių trilerių, bet tikriausiai labiausiai A. Kitchcoko „Langas į kiemą“ (1954). Principas labai panašus, tik skiriasi perspektyvos. Vidutinio amžiaus moteris negali išeiti į gatvę, nes ji sutrikusi, ją po sunkios šeiminės traumos gąsdina bet kokios didelės erdvės, todėl ji įkalinta savo name. Tuo pačiu laiku kitoj gatvės pusėj atsikrausto nauja keista šeima, kuri susipažįsta su segančia Ana. Anai patinka kaimynų sūnus, ji susipažįsta ir su jų motina, su pastarąja vieną vakarą išgeria vyno ir susibičiuliauja, tačiau jau netrukus sužino, kad toji moteris nebuvo Eteno motina, nors matė jos mirtį kitapus gatvės per langą... Klausimas, ar Ana išprotėjo, ar taip ją veikia psichotropiniai vaistai, o gal jai iš tikrųjų maišosi realybės? Ana įsitikinusi, jog ji teisi, nors visas jos elgesys byloja, jog ji nėra adekvati...

Visgi filmas laikosi ant vienos intrigos – Anos pažeidžiamumo ir tariamo nusikaltimo kitapus gatvės. Klasikinis naratyvas ir klišiniai intrigų bei mįslių šablonai neleis apsirikti, jog žiūrime absoliučiai masinio reginio filmą. Įtariu, kad knyga lygiai tokio pat vidutiniško kalibro, lengvai paskaitoma, pramoginė, todėl populiari... Visgi didžiausią nusivylimą kelia patyrusio režisieriaus užstrigimas klasikiniuose trilerio rėmuose. Jeigu „Aną Kareniną“ jis leido sau meniškai teatralizuoti ir žaisti su pastatymu, tai „Mergina lange“ išlieka beaistris eilinis trileris, sustatytas kaip iš natų – viskas labai atpažįstama, lyg jau būtume buvę matę daug kartų kažką panašaus.  Filmas nieko naujo nepateikia, veikėjų nedaug, tad ir mįslių variantai bei jų galimi sprendimai ganėtinai nuspėjami. Visgi didžiausias filmo pliusas yra juslinga aktorės Amy Adams vaidyba, kurios neįmanoma nepagirti. Po filmo pagalvojau, kad tai tikriausiai geriausia, ką turi šis filmas – tai Amy Adams, tačiau jos potencialas, kaip galime įtarti, per didelis tokiam paprastam filmui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela