Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Filmas: "Šypsena 2" / "Smile 2"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“ (angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.

 

Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu, mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir, atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie narkotikų.

 

Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš  filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“ (2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena 2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o, suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai man daugiau ar mažiau patikęs filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Apačioje" / "Down Low"

 Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Rightor Doyle šiemet pristatė naują LGBTQ komediją pavadinimu „Apačioje“ (angl. Down Low) (2023). Nors filmo pavadinimas dviprasmiškas, tačiau toli gražu istorija ne apie tai, ką dažnas gali pagalvoti. Norintiems linksmos ir spalvingos komedijos, kuri nereikalauja įsiklausymo, tiesą sakant, net nuoseklaus žiūrėjimo, manau, „Apačioje“ bus kaip tik toks, kokio reikia neįpareigojančiai pramogai.

 

Visgi tenka pripažinti, kad tikėjausi šiek tiek daugiau. Istorija pasakoja apie jauną masažuotoją Kameroną, kuris padeda mirštančiam nuo sunkios ligos ir ką tik išsiskyrusiam Gariui pasitenkinti. Įsivėlę į jaunatviškus žaidimus, jie nusprendžia išsikviesti vaikiną, kuris Garį patenkintų, tačiau viskas baigiasi vyruko mirtimi ir naujiesiems „draugams“ tenka kaip nors atsikratyti lavonu. Atrodo, lyg viskas ir paprasta, kol į namus neatsibeldžia psichotropinių vaistų prisirijusi kaimynė, o vėliau ir donorų prekeivis iš juodosios interneto rinkos...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas absoliučiai teatralizuotas, tai situacijų komedija, persmelkta klasikinio ir pramoginio amerikietiško parodijos žanro. Čia parodijuojama viskas: gėjų bendravimo ir seksualumo klišės, kriminalinių filmų siužetai, vienatvės problemos, narkotikų vartojimas, veiksmo filmų scenos... Tiesa, akis akivaizdžiai bado išskirtinai mažas filmo biudžetas, nes didžioji filmo dalis nufilmuota viename prabangiame name, o dirba viso labo penki aktoriai ir toli gražu ne visi profesionaliai. Netgi vyrukas, kuris „netyčia“ iškrenta per langą, akivaizdžiai įkrenta net ne į krūmus, veikiamas fizikinės traukos, o ant laiptų (matyt, vėjelis krentantį papūtė). Daugelis komedijos elementų yra atkartojami iš ankstesnių komedijų apie vakarėlius, kuriuose visur juokingai maišuose tampomi lavonai, kurie vėliau, pasirodo, esantys gyvi ir sveiki...

 

Atvirai kalbant, jeigu ir žiūrėti šią komediją, tai dėl LGBTQ versijos, tad ir auditorija tikriausiai dažniausiai ir bus šios bendruomenės nariai arba atviro rato žmonės. Visgi kaip ir daugelis parodijų, taip ir šioji, yra tiesiog įsigalėjusių klišių juokingas perpasakojimas, tad trūksta ir originalumo, ir netikėtumo, viskas daugmaž aišku ir žinoma nuo pat pradžių iki galo. Filme nusifilmuoja du Holivude atviri aktoriai gėjai Zachary Quinto, žinomas iš „Amerikietiška siaubo istorija“ serialo, ir „Baltojo lotoso“ žvaigždė Lukas Gage, pastarasis prisidėjo ir prie šio siužeto scenarijaus kūrimo. Tikriausiai belieka pasakyti, kad filmą kūrė gėjai apie gėjus ir filmas labai gėjiškas, o ten, kur gėjai, viskas labai ryšku, lengva, spalvinga ir ne visada rimta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela