Filmas: "Palydovė" / "Companion"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion) (2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį, kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo „Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš žmones.

 

„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą, todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus... Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“, kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto istoriją.

 

Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai – aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos, jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė, atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien vyksta dar absurdiškesnių dalykų.

 

P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas, kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir kibirkščių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.0

Maištinga Siela

Filmas: "Drąsiau drąsiau" / "C'mon C'mon"

 

Sveiki,

Kine sukurta daug filmų apie suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant, seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.

Istorija, nufilmuota retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio, vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus, užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.

Nuostabiausias filme dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas, nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką mes planuojame, nebūtinai išsipildo.

Šiame išmintingame filme, kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja, jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį, apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują. Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela