Filmas: "Edingtonas" / "Eddington"

 

Sveiki,

 

Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“ (angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.

 

Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės, bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį, kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius Pedro Pascal).

 

Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau, kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa), bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“ perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą, bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus, susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.

 

Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs, neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša. Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo. Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!

 

Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti. Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja „Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą, o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje mes patys turškėmės kaip žvirbliai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Visos Bo baimės" / "Beau Is Afraid"

 

Sveiki,

 

Kas tik nežino „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos, iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.

 

Bo – sutraumuotas vidutinio amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus. Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės, jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir, atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu, režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.

 

Filmas yra totali beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje, bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drąsiau drąsiau" / "C'mon C'mon"

 

Sveiki,

Kine sukurta daug filmų apie suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant, seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.

Istorija, nufilmuota retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio, vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus, užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.

Nuostabiausias filme dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas, nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką mes planuojame, nebūtinai išsipildo.

Šiame išmintingame filme, kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja, jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį, apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują. Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Sistersai" / "The Sisters Brothers"

Sveiki,

Puikiai kino kritikų įvertinta vesterno stiliaus nuotykių komedija „Broliai Sistersai“ (angl. The Sisters Brothers) (2018) iš tikrųjų yra naujausias prancūzų režisieriaus Jacques Audriard, to paties, kuris už filmą „Dypanas“ pelnė Auksinę palmės šakelę, darbas. Ankstėliau matytas filmas „Rūdys ir kaulai“ taip pat paliko gana stiprų režisieriaus darbo įspūdį.

Na, pripažinkime, kad nesame vesterno ir laukinių vakarų žiūrovai – kol šis kinas buvo ant bangos, mes gyvenome sovietiniame tvarte ir nieko nematėme. Šiuo metu pastebiu, kaip ir filmus apie slaptuosius agentus, pamažu atgimstančias vesterno žanro madingas adaptacijas. Galima sakyti, kad „Broliai Sistersai“ yra vienas iš tų naujos bangos pertransformuojančių vesterno žanro filmų, kurie galimai gali įsirašyti į kino klasiką. Visgi filmas tik savo laikmečiu primena vesterną, tačiau jo nuotykių ir pramoginį turinį gožia režisieriaus jautrus „priėjimas“ prie asmeninių brolių istorijų. Kad ir kokie veikėjai kartais beatrodytų amoralūs žmogžudžiai, realiai mes nuo pat pirmųjų kadrų palaikome pagrindinius veikėjus, galiausiai suvokdami jų asmenybes formuojančias praeities traumas, pateisiname jų elgesį. Dar ir istorinis kontekstas – beveik beraščiai, be išsilavinimo, kaimietiški, brutalūs, suformuoti visiškai laukinės ir grubios kultūros, tačiau jų broliškas atsidavimas vis tiek kaip geroje krikščioniškame pamoksle, išlieka tai, kas tikriausiai labiausiai kine ir žavi.

Letai tekančiame veiksme be itin didelių susišaudymų, čia svarbiausia yra subtilus brolių bendravimas, vienas kito palaikymas ir, aišku, labai svarbus ir žiaurus akcentas – troškimas praturtėti, kuris priveda Sistersus prie žlugimo ir didelių nuostolių. Labai man patiko pati filmo pabaiga, kuri priminė man tokius filmus kaip „Rudens legendos“, kada per saulės nugairintus laukus galiausiai pragarą perėję herojai pagaliau grįžta namo. Iš tikrųjų filmas tik iš dalies palaiko vesterno dvasią, bet jis jau nebe vesternas, tai tikrų tikriausia drama su retais komiškais pabarstukais. Filme pasirodo superiniai aktoriai, puikiai žinomi ir nelabai dideliam kinomanui, tad visumoje su talentingu režisieriumi jie sukuria įvairias gyvenimiškas spalvas atskleidžiantį broliukišką filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalą "Kinas" 2018/2 (342) bevartant

Sveiki,

Svetainėje, po žurnaliniu staleliu galima rasti leidinių, kurių tikriausiai niekas kitas namuose nevarto tik aš vienas. Atėjus atostogoms, galiu lengvai perversti literatūrinius ir meno leidinius, kurių taip negalėdavau atsiversti anksčiau.

Tais retais atvejais skaitau ir legendinį žurnalą „Kinas“, kurio kasmet pasirodo nedaug, tad ir neseku reguliariai, nors kažkada žurnalas buvo labai sudominęs. Ten rasdavau kaskart įdomių straipsnių apie tai, ką matau kine šiandien, tačiau paskutiniu metu taip atslūgo poreikis „susipažinti“ su kino užkulisiais, kad džiaugiuosi pamatęs filmą po sunkios darbo dienos.

Visgi šis numeris, ant kurio puikuojasi „Floridos projektas“ filmo fragmentas, leido vėl sustoti ir pagalvoti, ar ko nors neprarandu... Štai neseniai matyto filmo „Nematomas siūlas“ recenzija – yra ko pasimokyti iš pačių recenzentų, nes mano apžvalgos jau nusibodusios, standartinės, vos trijų pastraipų – esmė ir išvados, kartais norėtųsi ir plačiau kažką pakomentuoti apie filmą, galgi jį net paanalizuoti.

Įdomus kino maniakės Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie aktorių Joaquin Phoenix, o kur dar laukiantis Živilės Pipinytės straipsnis apie kvapus kine – tausoju jį, nes rodosi, kad jis šio numerio vinis. Perskaičiau ir interviu su „Floridos projekto“ režisieriumi, kuris, pasirodo, mano aktyvioji informacijos akis neužfiksavo, kad svečiavosi Lietuvoje.

Kadangi esu smarkiai nusivylęs lietuvišku kinu, net nežinau ko ir tikėtis iš „Kvėpavimas į marmurą“, bet štai mums sekasi su gamtos vaizdiniais, tad visai neabejoju, kad norėčiau pamatyti „Sengirę“.

Ilsisi Maištinga Siela ir ilsisi žurnalas „Kinas“, laukiantis, kada bus perskaitytas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ruandos viešbutis" / "Hotel Rwanda"

Sveiki, visi,

Afrikietiška „Šindlerio sąrašo“ versija vadinama Terry George režisuota istorinė drama „Ruandos viešbutis“  (angl. Hotel Rwanda) (2004), sukrėtusi daugybę žiūrovų. Tai pasakojimas apie vieną realų žmogų ir jo sudėtingą situaciją per 1994 metų Ruandos genocidą, kai dvi gentys (tuciai ir hutai) tarpusavyje nesutarė, papasakota asmeninė ir visos tautos tragedija. Mano galva, pats filmas režisūros atžvilgiu neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau medžiaga ir tema išties ne ką mažiau šokiruoja.

Išžudyta tūkstančiai Ruandos gyventojų, kai hutai sukyla prieš vietinę valdžią ir barbariškai pradeda prievartauti moteris, tempti iš namų žmones, juos daužyti ir šaudyti tiesiog kieme ant vejos. Pagrindinis herojus Paulas yra sukilėlių gentines hutas, tačiau jo žmona tuci ir jie glaudžiasi Ruandos viešbutyje, skirtame turistams ir šiaip čia apsistojusiems baltaodžiams, juos saugo JTO. Hutų sukilėliai bijo prisiartinti prie viešbučio, tačiau netrukus visai Ruandai JTO atsuka nugarą, surenka baltaodžius ir juos saugiai išgabena, palikdama filmo herojų ir daugybę nuskriaustų vietinių glaustis viešbutyje. Karo žaidimo taisyklės ir diplomatinį charakterį turintis Paulas privalo išsaugoti kuo daugiau gyvybių...

Istorija išties pritrenkianti ir sunkiai įsivaizduojama realiai, filme, mano nuomone, tik priartėjama prie tikrosios dramos, daugybė humanistinių intarpų, netgi perdėtos romantikos elementų. Filmas taip pat kritikuoja JTO ir Amerikos politiką, todėl juostai buvo trukdoma pasiekti kino teatrus, tačiau sunku patikėti, kokia tikroji padėtis buvo Ruandoje 1994 metų pavasarį. Daug negirdėtų ir nežinomų Ruandos istorinių faktų, JTO veiklos istorija ir ne visada humaniška Amerikos karių veiksmai ir įsakymai. Ar tikrai neverta gelbėti tautą, jei ši neturi ko pasiūlyti gelbėjimo organizacijoms? Išties didelis geras ir sukrečiantis filmas apie didvyrį karo apsuptyje, kur laimi asmenybė, o ne paleista kulka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela