Filmas: "Broliai Super Mario" / "The Super Mario Bros. Movie"

 

 

Sveiki,

 

Esu iš tos kartos, kuri tikriausiai užaugo su pirmaisiais „Super Mario“ kompiuteriniais žaidimais, tačiau būsiu retas egzempliorius, nes taip niekada ir nesu jo žaidęs nei vaikystėje, nei paauglystėje, todėl mažo ūgio ispanas su džinsiniu kombinezonu man tebuvo reta reklama. Tiesą sakant, nepamenu, kad jis būtų populiarus tarp mano amžiaus grupės vaikų, bet tikriausiai tai kiekvieno kiemo, miesto, regiono mada. Šiemet pasirodęs animacinis filmas „Broliai Super Mario“ (angl. The Super Mario Bros. Movie) (2023) daugeliui atgamino nostalgišką Super Mario žaidimo prisiminimus, tiesa, ne tiek išlaikoma anų laikų kompiuterinė žaidybinė rokiruotė, kiek sukaltas pagal Volto Disnėjaus receptą.

 

Pastaruoju metu neaptinku jokio animacinio filmo, kuris mane būtų nustebinęs, „Broliai Super Mario“, sakyčiau, irgi. Mario su savo broliu Luisu patenka į paralelinį stebuklų pasaulį prieš tai išgyvenę gyvenimo nuosmukį, tėvų nusivylimą, o paraleliniame pasaulyje, kur galimybės kitokios, o užvalgius grybukų ar žvaigždučių, tampi iš nevykėlio stipruoliu, įveiki pačius didžiausius sunkumus ir dar pelnai princesės širdį. Žodžiu, prikeltas kompiuterinio žaidimo herojus tampa užmaukšlintas ant stereotipais grįstų pasakojimų. Idėja toli gražu neblizga ir nėra nei novatoriška, nei stebinanti.

 

Filmas absoliučiai vidutiniškas, tinkantis, kaip mėgstu sakyti, „užmušti laikui“, šiek tiek pasijuokti, šiek tiek pasigrožėti animacine grafika, šiek tiek prisiminti banalių pamokymų: jeigu esi mažas ir tave laiko nevykėlių, turi užtektinai turėti drąsos ir narsos kovoti už savo artimuosius ir tau gyvenimas atlygins. Tai iš esmės kartojasi iš filmo į filmą, tad ir „Broliai Super Mario“ (panašiai kaip su „Pūkio“ tęsiniu) žaidžia tomis pačiomis kortomis. Galiu tik įsivaizduoti, jog, kai tau septyneri, filmą sužiūri tikrai įdomiau, nei suaugusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bernis" / "Bernie"

Sveiki, 

Šįkart apie kultinių filmų „Vaikystė“ bei trilogijos „Prieš saulėlydį“ režisieriaus Richard Linklater komediją „Bernis“ (angl. Bernie) (2011). Na, kažkaip neįprasta, kad tikras gyvenimas stanga tampa amerikietiško komedijinio filmo siužetu – realūs žmonės, jų prototipai, dokumentuota medžiaga staiga įgyja ne tik šiame filme juoko ir parodijos, kiek parodo pačius bendražmogiškuosius amerikiečius, kurie gana skirtingai priima nusikaltėlius ir jų nusikaltimus. Bernis be jokios abejonės yra jau savaime kaip vaikščiojantis anekdotas, o jo kriminalinė praeitis istoriją tik padaro dar labiau kontrastingą: visai kitaip būtų, jei filme veiktų koks nors „treninguotis“ iš Vilijampolės.

Iš esmės netipinė komedija, nes ji biografinė. Tai, žinoma, smagu, nes vykęs scenarijus, dokumendinio filmo pateikties parodija iš esmės įtikina. Čia ir juoko, ir per tą juoką išreikšta socialinė kritika leidžia mėgautis kone absurdiškais istorijos niuansais. Filme pasirodo puikioji aktorė Shirley McLaine, kurią taip mėgstu iš aštuntojo dešimtmečio filmų. Švysteli ir daugelio mėgiamas Matthew McConaughey, tačiau nepasakyčiau, kad kažkuo filmas sukurtais personažais būtų ypatingai unikalus (o unikalumą šis režisierius itin mėgsta), kiek džiugina apskritai bendra filmo parengtis ir išgauta specifinė, nors ir amerikietiška, istorija.

Jeigu paklaustumėt, ar verta žiūrėti? Atsakyčiau, kad verta žiūrėti kaip komediją, kuri turi savito išskirtinumo amerikiečių pop jaunimo sukurtų prastų komedijų bume. Man asmeniškai „Bernis“ patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kung Fu Panda 3" / "Kung Fu Panda 3"

Sveiki,

Paskutiniu metu žiūriu daugiau komercinį kiną ir vis ruošiuosi šuoliui į aukštesnį „matmenį“, bet prieš tai apie animacinį filmą „Kung Fu Panda 3“ (angl. Kung Fu Panda 3) (2016). Kadangi teko matyti pirmąsias dalis, todėl negalėjau praleisti progos pažiūrėti ir trečiąją.

Neaušindamas savo klaviatūros pasakysiu, kad šis animacinis filmas sistemingai tęsia ankstesnių dalių odisėją. Neslėpsiu, kad (bent kiek mena atmintis) pirmoji dalis labai patiko, ji privertė kvatotis ir tiesiog mėgautis, o apie antrąją dalį praktiškai nieko nebepamenu. Lyg ir patiko, lyg ir prastesnė pasirodė... negerai, kad šitaip serija nekelia kartelės, o tiesiog tampa serialu, pasakojančiu tą pačią istoriją tuo pačiu rakursu. Šįkart linksmoji Panda suranda giminaičius ir ruošiasi karui su tarpgalaktiniu blogiuku jaučiu... Primena apskritai „Žvaigždžių karų“ dvasia įkvėptą pasakojimą, lyg ir gerai, lyg ir ne visai to tikėjausi. 

Tiesą sakant, šioji dalis susižiūrėjo gana vidutiniškai ir vis galvojau, kur pakastas šuo: ar nebemoku tiesiog mėgautis animaciniu filmu, ar iš tikrųjų filmui kažko trūksta? Na, lyg ir nieko netrūksta, tačiau filmo kūrėjai laikosi tų pačių taisyklių, todėl kažkaip lyg ir linksmai nuobodoka. Išties filmas lengvas, buvo nemažai gerų ir labai vykusių vietų, tačiau kažkodėl link pabaigos norėjosi jau miego. Reikia tikriausiai kaltinti ne filmą, o dienos nuovargį, tačiau geri filmai prikausto, šis, skirtas pramogai, visgi „šliaužė ir prašliaužė“ – linksmai, bet neįsimintinai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela