Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devym kažkelinti" / "Mid90s"

Sveiki,

Apie filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms, nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.

Nepaisant mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums, lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...

„Devym kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas, prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“, muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.

Man asmeniškai taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip prisijaukinti slibiną" / "How to Train Your Dragon"

Sveiki,

Jau seniai troškau pažiūrėti filmą „Kaip prisijaukinti drakoną“ (angl. How to train your dragon) (2010). Puikios vaikų knygos ekranizacija virto „Oskarą“ pelniusiu animaciniu filmu, tačiau visgi manau, kad knyga kur kas šmaikštesnė ir įdomesnė už šį filmą. Jeigu netikite, siūlau pasiimti iš bibliotekos knygą ir patiems paskaityti.

O filmas labiau orientuotas į nuotykių žanrą ir iš esmės pritaikytas masėms, kitaip sakant, visai šeimai. Filmas geras, nes jis šmaikštus, nuotykių netrūksta, kažkiek savo stilistika ir nuotykiais man priminė kitus Disnėjaus studijos filmus ir kažin ko įdomaus šiame filme tikrai neišvydau, nors gal ir tikėjausi kažkiek daugiau, juolab kad suteiktas „Oskaras“ ir panašiai. 

Aiški siužetinė linija, herojus nevykėlis, kuris filmo pabaigoje tampa dar ir koks super didvyris, kuris pavergia gražuolės širdį, įrodo užkietėjusiam „mačistiniam“ tėvui, kad pasaulis gražus ir kitoks. Visgi taip tipiška, galima sakyti, netgi klišė – nepripažintas veikėjas tampa herojumi. Kitą vertus, jeigu nebūtų šitokio siužeto, ar filmas bepritrauktų šitiek žiūrovų? Kad ir kaip ten bebūtų, filmą pažiūrėjau gana įdomiai, nepasakyčiau, kad itin praleidau laiką turiningai, bet tai filmas, kuris iš tos serijos: „geriau vieną kartą pamatyti negu šimtus sykių išgirsti“. Taigi. Nesigailiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela