Filmas: "Išnykimo valanda" / "Weapons"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šįkart pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad šiaip jau siaubo žanro kino režisierius Zach Cregger turi savitą kino struktūrą. Potencialiai įmantresnę ir įdomesnę, nei, sakykime, dauguma šiemet mano matytų siaubo kino pavyzdžių. Jau anuomet jo filmas „Barbaras“ (2022), nors ir nebuvo stebuklas, bet jau tada, mano nuomone, išsiskyrė tuo, kad režisierius geba pasakoti įdomiomis scenų kompozicijomis. Naujausias jo darbas „Išnykimo valanda“ (angl. Weapons) jau laikomas vienu geresniu šių metų siaubo kino žanro kategorijoje, ir galiu pasakyti, kad tai tikriausiai iš tikrųjų taip ir yra, bent jau iš to, ką šiemet teko matyti.

 

Istorija šiaip jau paprasta: amerikietiško stiliaus miestelyje dingsta 17 vaikų, bet sutapimas stulbinantis – visi iš mokytojos Justinos klasės, iš kurios iš esmės lieka tik vienas berniukas. Į paniką ir klaikumą puolę tėvai elgiasi labai „logiškai“, pirmiausia puola niekinti mokytoją ir kaltinti mokyklą, tad, sakyčiau, labai... lietuviška. Susidūrusi su tėvų pykčiu ir stresu, Justina nušalinama nuo darbo, tad bando pasinerti į alkoholį ir romaną su policininku...

 

Atrodo, kad viskas lyg ir vyktų pagal nuoseklią logiką, tačiau netrukus filmas keičia pasakojimo perspektyvą ir estafetė perduodama kitam to miestelio gyventojui. Galiausiai regresijos pasakojimo principu sulipdomas įvairių perspektyvų ir susikertančių veikėjų istorijos plokštumoje pasakojimo žemėlapis. Tiesa, kine tai jau senas triukas, tik siaubo žanro kategorijoje seniai to nemačiau, todėl paliko įspūdį būtent filmo koliažas. Režisierius supranta, kad filmą labai pagerintini galima jį įmantriau sumontuojant ir pateikiant kiek kitokia pasakojimo forma, kuri padeda „sumėtyti pėdas“ ir sukelti didesnį galvosūkio įspūdį, nei yra iš tikrųjų. Istoriją buvo galima sukonstruoti įprastu būdu ir ji būtų išėjusi kaip pastarųjų 5 metų įprastos S. Kingo romanų ekranizacijos su aiškia pasakojimo laiko linija. Istorijoje vėl veikia ragana ir juodoji magija, persipynusi su vudu kultūros elementais – kine paskutiniais dešimtmečiais kiek primirštas reikalas.

 

Visgi filmas nėra grynojo žanro filmas. Pabaigos įspūdinga scena, kai vaikai pažadinti burtų galiausiai puola raganą, primena siaubą, bet ne tokį, kokį manaisi pamatysiantis įprastame siaubo filme, jame švysteli kažkoks „nunulintos“, „nurengtos“ pasakos motyvas. Vaikai drasko raganą į gabalus kaip kokie rykliai ar aligatoriai gražioje žalioje amerikietiškoje pievelėje, kone po minkštikliais kvepiančiais skalbiniais, kitaip sakant, taikaus bei iliustratyvaus parodomojo gražaus gyvenimo aikštelėje, o ne kokiame tamsiame rūsyje. Tas specifinis kontrastas, dėl ko filmas gali pasirodyti parodija, bet parodija netampa, veikiau išgauna paveikų kitokio finalo įspūdį, kuris vieniems gali sukelti atmetimo reakciją, o kitiems sukelti susidomėjimą apie galimas kitokias siaubo kino sugestijas ir reikšmes. Kaip antai „Interesų zona“ – graži pievelė šalia koncentracijos stovyklos sienos kelia žiūrovo sąmonėje prieštaringus jausmus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sąžiningas žaidimas" / "Fair Play"

 Sveiki,

 

Holivudas gali džiaugtis, jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“ kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu, ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums, žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023), kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa, šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.

 

Filmas turėjo būti geras trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man, pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam. Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.

 

Filmas neišplėtoja įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui, pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa, bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę, kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų labiau ambivalentiški ir natūralesni.

 

Tiesa: kadangi moteris režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas neturi lyties. Turi. Ypač masinis.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp" / "Twixt"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“ (Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė. 

Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.

Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis, kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas. Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino, tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa, monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite. Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai" / "Beautiful Creatures"

Sveiki visi,

„Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“ (Beautiful Creatures) (2013) yra vienas šviežiausių filmų apie dar vienas antgamtines būtybes bei meilę tarp turinčių galių ir paprasto žmogaus. Jau daugiau nei dešimtmetį tokio pobūdžio filmai dominuoja kino teatruose ir kol kas jų populiarumui nebematyti galo, kad net galima pagalvoti, jog komercinio kino žiūrovams mūsų realus pasaulis ir žmonių likimai yra tik blankuma, palyginus su vampyrais, raganom, kerėtojais, vilkolakiais, demonais ir velniai žino kokiais dar monstrais.

Šis filmas tai dar vienas „Saulėlydžio“ pobūdžio filmas, kur drama rutuliojama labai panašiu principu – paauglių meilė tarp skirtingų prigimčių (stebuklinės ir mirtingojo). Nieko naujo. Išties ši paaugliška meilė nė kiek nejaudino, netgi buvo šiek tiek nuobodoka. Kur kas smagiau buvo stebėti techninius filmo dalykus, ypatingai specialiuosius efektus, kurių gal ir nebuvo prikaišiota kas kiekvieną žingsnį, tačiau jų taip pat netrūko. Filmas gali pasigirti neįtikėtinai įtakingų aktorių kolektyvu, iš kurių išskirčiau nebent visiškai naujame amplua pasirodžiusią „Operos fantomo“ žvaigždę Emmy Rossum bei kažkiek Emma Thompson, kurios buvo šio filmo piktadarės. Bet juk ne paslaptis, kad dažniausiai žiūrovai ir simpatizuoja blogiukams – jų charakteriai žavūs, įdomūs, spalvingi. Na, o naujosios kartos įsimylėjėliai nė iš tolo neprilygo „Saulėlydžio“ sagos porelei, kurie buvo gal ir tyleniai, tačiau viduje turėjo kažkokį užkastą magnetą, o šitie rodėsi pernelyg atpažįstami, kažkur matyti ir nelabai išsiskiriantys.

Apskritai filmas žiūrėjosi gan lengvai, smagiai ir įdomiai, tačiau pavadinti juo „kažkuo nauju“ tokio tipažo kino fronte būtų šioks toks įžeidimas. Nepaisant gerų techninių dalykų ir aktorių kolektyvo, filmas tiek siužetine plotme, tiek režisūriniais sprendimais tapo dar vienu vidutiniu filmeliu tenkinti ir atpalaiduoti žiūrovą. Kyla klausimas – kada bus šiuose apkasuose sukurta kažkas išties įdomaus, originalaus ir išskirtinio? Kartais atrodo, kad tai neįmanoma... Bet ar tikrai?

Filmas patiks tiems, kuriems patiko „Saulėlydis“, „Nakties šešėliai“ bei kita ištisa virtinė filmų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela