Filmas: "Išnykimo valanda" / "Weapons"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šįkart pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad šiaip jau siaubo žanro kino režisierius Zach Cregger turi savitą kino struktūrą. Potencialiai įmantresnę ir įdomesnę, nei, sakykime, dauguma šiemet mano matytų siaubo kino pavyzdžių. Jau anuomet jo filmas „Barbaras“ (2022), nors ir nebuvo stebuklas, bet jau tada, mano nuomone, išsiskyrė tuo, kad režisierius geba pasakoti įdomiomis scenų kompozicijomis. Naujausias jo darbas „Išnykimo valanda“ (angl. Weapons) jau laikomas vienu geresniu šių metų siaubo kino žanro kategorijoje, ir galiu pasakyti, kad tai tikriausiai iš tikrųjų taip ir yra, bent jau iš to, ką šiemet teko matyti.

 

Istorija šiaip jau paprasta: amerikietiško stiliaus miestelyje dingsta 17 vaikų, bet sutapimas stulbinantis – visi iš mokytojos Justinos klasės, iš kurios iš esmės lieka tik vienas berniukas. Į paniką ir klaikumą puolę tėvai elgiasi labai „logiškai“, pirmiausia puola niekinti mokytoją ir kaltinti mokyklą, tad, sakyčiau, labai... lietuviška. Susidūrusi su tėvų pykčiu ir stresu, Justina nušalinama nuo darbo, tad bando pasinerti į alkoholį ir romaną su policininku...

 

Atrodo, kad viskas lyg ir vyktų pagal nuoseklią logiką, tačiau netrukus filmas keičia pasakojimo perspektyvą ir estafetė perduodama kitam to miestelio gyventojui. Galiausiai regresijos pasakojimo principu sulipdomas įvairių perspektyvų ir susikertančių veikėjų istorijos plokštumoje pasakojimo žemėlapis. Tiesa, kine tai jau senas triukas, tik siaubo žanro kategorijoje seniai to nemačiau, todėl paliko įspūdį būtent filmo koliažas. Režisierius supranta, kad filmą labai pagerintini galima jį įmantriau sumontuojant ir pateikiant kiek kitokia pasakojimo forma, kuri padeda „sumėtyti pėdas“ ir sukelti didesnį galvosūkio įspūdį, nei yra iš tikrųjų. Istoriją buvo galima sukonstruoti įprastu būdu ir ji būtų išėjusi kaip pastarųjų 5 metų įprastos S. Kingo romanų ekranizacijos su aiškia pasakojimo laiko linija. Istorijoje vėl veikia ragana ir juodoji magija, persipynusi su vudu kultūros elementais – kine paskutiniais dešimtmečiais kiek primirštas reikalas.

 

Visgi filmas nėra grynojo žanro filmas. Pabaigos įspūdinga scena, kai vaikai pažadinti burtų galiausiai puola raganą, primena siaubą, bet ne tokį, kokį manaisi pamatysiantis įprastame siaubo filme, jame švysteli kažkoks „nunulintos“, „nurengtos“ pasakos motyvas. Vaikai drasko raganą į gabalus kaip kokie rykliai ar aligatoriai gražioje žalioje amerikietiškoje pievelėje, kone po minkštikliais kvepiančiais skalbiniais, kitaip sakant, taikaus bei iliustratyvaus parodomojo gražaus gyvenimo aikštelėje, o ne kokiame tamsiame rūsyje. Tas specifinis kontrastas, dėl ko filmas gali pasirodyti parodija, bet parodija netampa, veikiau išgauna paveikų kitokio finalo įspūdį, kuris vieniems gali sukelti atmetimo reakciją, o kitiems sukelti susidomėjimą apie galimas kitokias siaubo kino sugestijas ir reikšmes. Kaip antai „Interesų zona“ – graži pievelė šalia koncentracijos stovyklos sienos kelia žiūrovo sąmonėje prieštaringus jausmus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Barbaras" / "Barbarian"

 Sveiki,

 

Puikiai kino kritikų įvertintas režisieriaus Zach Cregger filmas „Barbaras“ (angl. Barbarian). Nors kino plakatas ir anonsas žada vien tik vidutiniškas amerikietiškas siaubo kino klišes, visgi susigundžiau pažiūrėti šį siaubo trilerį iki galo ir, galiu pasakyti, kad tai nebuvo pats nuobodžiausias ir prasčiausias šių metų „siaubekas“.

 

Filmas pasakoja apie merginą, kuri į kitą miestą atvyksta naujam darbo pokalbiui ir sužino, jog jos išsinuomotas namas jau užimtas kito asmens. Kadangi tamsu, lyja, vyrukas pasiūlo merginai likti jų name. Jie geria vyną, kalbasi ir visaip kitaip diskutuoja. Aktoriaus Bill Skarsgård sukurtas perdėtai paslaugaus vyruko vaidmuo leidžia nuolat keiktis, nes jis taip gerai tą daro, kad man kaip žiūrovui beliko tik staugti: „kokia durna merga, kad viskuo tiki!“. Tiesą sakant, noriu pagirti ir Tesos vaidmens atlikėją Georgina Campbell, kuri ganėtinai tokio tipažo filme sukūrė juslingą vaidmenį. Ir nors kai kurie pagrindinės veikėjos poelgiai standartiškai yra nesuvokiamai nelogiški, visgi visumoje tai ne taip jau ir erzina, kadangi vienas stipresnių be vaidybos aspektų yra šio filmo kiek netradicinė filmo struktūra. Jeigu filmas būtų sukalta nuo A iki Z, kažin, ar būčiau ištvėręs iki galo, kaip su tuo kitu amerikietišku neseniai matytu filmu „Velnio šviesa“, kuris erzino nuo pradžių iki galo.

 

Visgi „Barbaras“ prikausto savo išmėtytu pasakojimu, kuris verčia galvoti, kodėl kūrėjas nutraukė istoriją pačioje įdomiausioje vietoje, kad pradėtų šalutinę istoriją. Nepasakyčiau, kad prasti ir siaubo elementais, nes režisierius apjungia trilerio kriminalinio filmo elementus su siaubūniška šeimynėle, kuri įsikūrusi po prasto rajono namu. Visgi mane kiek glumino tiesiog natūralūs klausimai. Kaip toji pabaisų šeimynėlė išgyveno šitiek dešimtmečių turėdama ir televiziją, ir elektrą, ir kitus civilizacijai reikalingus elementus (netgi pilna nufilmuotų vaizdajuosčių!), tačiau gyvena baisiau nei žiūrikės kanalizacijoje. Tiesą sakant, labai gerai sužeisti dviem siužetais. Filmo pradžios pirmasis ypač, kuris turi apgaulingą ir pernelyg paslaugaus vyruko prisigretinimą prie Tesos (pagrindinės veikėjos) istoriją, tai tikrai išlaiko intrigą, nes kai kurie sprendimai priimti tikrai geri, tačiau, žinoma, filmas kažkaip turi pasibaigti, todėl pabaigos sprendimai labai primena visokias Bleiro raganas, todėl filmą smukdo žemyn. Šiaip susižiūrėjo daug geriau, nei tikėjausi iš pradžių, yra šiame filme razinų, kurios leidžia negalvoti, kada baigsis ta juosta.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela