Filmas: "Išnykimo valanda" / "Weapons"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šįkart pažiūrėjęs filmą pagalvojau, kad šiaip jau siaubo žanro kino režisierius Zach Cregger turi savitą kino struktūrą. Potencialiai įmantresnę ir įdomesnę, nei, sakykime, dauguma šiemet mano matytų siaubo kino pavyzdžių. Jau anuomet jo filmas „Barbaras“ (2022), nors ir nebuvo stebuklas, bet jau tada, mano nuomone, išsiskyrė tuo, kad režisierius geba pasakoti įdomiomis scenų kompozicijomis. Naujausias jo darbas „Išnykimo valanda“ (angl. Weapons) jau laikomas vienu geresniu šių metų siaubo kino žanro kategorijoje, ir galiu pasakyti, kad tai tikriausiai iš tikrųjų taip ir yra, bent jau iš to, ką šiemet teko matyti.

 

Istorija šiaip jau paprasta: amerikietiško stiliaus miestelyje dingsta 17 vaikų, bet sutapimas stulbinantis – visi iš mokytojos Justinos klasės, iš kurios iš esmės lieka tik vienas berniukas. Į paniką ir klaikumą puolę tėvai elgiasi labai „logiškai“, pirmiausia puola niekinti mokytoją ir kaltinti mokyklą, tad, sakyčiau, labai... lietuviška. Susidūrusi su tėvų pykčiu ir stresu, Justina nušalinama nuo darbo, tad bando pasinerti į alkoholį ir romaną su policininku...

 

Atrodo, kad viskas lyg ir vyktų pagal nuoseklią logiką, tačiau netrukus filmas keičia pasakojimo perspektyvą ir estafetė perduodama kitam to miestelio gyventojui. Galiausiai regresijos pasakojimo principu sulipdomas įvairių perspektyvų ir susikertančių veikėjų istorijos plokštumoje pasakojimo žemėlapis. Tiesa, kine tai jau senas triukas, tik siaubo žanro kategorijoje seniai to nemačiau, todėl paliko įspūdį būtent filmo koliažas. Režisierius supranta, kad filmą labai pagerintini galima jį įmantriau sumontuojant ir pateikiant kiek kitokia pasakojimo forma, kuri padeda „sumėtyti pėdas“ ir sukelti didesnį galvosūkio įspūdį, nei yra iš tikrųjų. Istoriją buvo galima sukonstruoti įprastu būdu ir ji būtų išėjusi kaip pastarųjų 5 metų įprastos S. Kingo romanų ekranizacijos su aiškia pasakojimo laiko linija. Istorijoje vėl veikia ragana ir juodoji magija, persipynusi su vudu kultūros elementais – kine paskutiniais dešimtmečiais kiek primirštas reikalas.

 

Visgi filmas nėra grynojo žanro filmas. Pabaigos įspūdinga scena, kai vaikai pažadinti burtų galiausiai puola raganą, primena siaubą, bet ne tokį, kokį manaisi pamatysiantis įprastame siaubo filme, jame švysteli kažkoks „nunulintos“, „nurengtos“ pasakos motyvas. Vaikai drasko raganą į gabalus kaip kokie rykliai ar aligatoriai gražioje žalioje amerikietiškoje pievelėje, kone po minkštikliais kvepiančiais skalbiniais, kitaip sakant, taikaus bei iliustratyvaus parodomojo gražaus gyvenimo aikštelėje, o ne kokiame tamsiame rūsyje. Tas specifinis kontrastas, dėl ko filmas gali pasirodyti parodija, bet parodija netampa, veikiau išgauna paveikų kitokio finalo įspūdį, kuris vieniems gali sukelti atmetimo reakciją, o kitiems sukelti susidomėjimą apie galimas kitokias siaubo kino sugestijas ir reikšmes. Kaip antai „Interesų zona“ – graži pievelė šalia koncentracijos stovyklos sienos kelia žiūrovo sąmonėje prieštaringus jausmus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje" / "Doctor Strange in the Multiverse of Madness"

 

Sveiki,

Dar pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness) (2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus voro“ dalyje.

Visgi lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves (šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą, kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...

Kodėl filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro, vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu, tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.

Prie šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi, kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus, tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį iš g raidės. Toks drungnas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas" / "Doctor Strange"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad tai buvo tikriausiai laukiamiausias komercinis filmas šį rudenį didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir jis vadinasi „Daktaras Streindžas“ (angl. Dactor Strange) (2016). Paskutiniuoju metu kino studija „Marvel Studio“ vis sužiba didingais kino reginiais apie super herojus. Nors nesu mėgėjas filmų apie Torą ir t. t., tačiau „Daktaras Streindžas“, sakyčiau, iš esmės pateisino visus mano tokio tipažo kino lūkesčius.

Žinote, neaušindamas klavišų ir be didesnių filmo analizių pasakysiu, kad filmas įspūdingas keliais aspektais. Visų pirma aktoriais – filme pasirodo talentingasis Benedict Cumberbatch, kuris, pasakysiu gana vyriškai, yra paskutiniu metu didelė meilė kine visomis prasmėmis. Į jį įdomu žiūrėti, jis charizmatiškas, nors per kino premjeras visiškai toks ant raudonojo kilimo neatrodo. Ir kita sena kino meilė – Tilda Swinton, kuri apskritai sėdi savo rogėse ir kaip visada atlieka keisčiausius vaidmenis dėl savo prigimtinių keistų galių ir, žinoma, dėl fizinių duomenų. Kitas svarbus dalykas, už ką verta pagirti filmą, yra filmo efektai. Dažniausiai kine vaizdo efektai būna „sausi“ tarsi be turinio, atliekantis tik vizualumo funkciją, todėl neretai atrodo neefektingi. Šiame filme efektais papildoma rebuso dalis, keisto matricos pasaulio ir įprasto realybės suvokimo išplėtimo ir žaismės mechanizmo funkciją. Šįkart vaizdo efektai išties veikia kaip sudedamoji istorijos dalis, nes jie pramuša stereotipinį pasaulio vaizdinį. Tokį vaizdinį galima pamatyti puikiame filme „Pradžia“, kada dėl paralelinių pasaulių atsiranda daugiamatis dimensijos vaizdinys.

Kad ir kokie stereotipiniai atrodytų veikėjai, kad ir kokie dialogai ir juokeliai apie Beyonce, blogio ir gėrio kovos laukas kažkur matyti ar regėti, šiame filme staiga viskas suspindi kažin kokiomis kitomis spalvomis. Efektingomis spalvomis, kad net nepastebi, kaip filmas stačiai įtikina ir įkalina žiūrovo sąmonę kaip Alisą veidrodžių karalystėje. Filmas man pasirodė stiprus, efektingas ir senos paprastos idėjos realizuotos šiuolaikiškai bei ne taip tiesmukai, kaip buvo galbūt galima tikėtis. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis; 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi" / "The Lady"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai žvilgtelėti į kino filmą „Ledi“ (The Lady) (2011 m.). Tai naujas Luc Besson darbas. Ilgai maniau, kad prieš tai praūžęs per Lietuvos kino teatrus filmas „Kolumbiana“ buvo režisuotas to paties režisieriaus, o pasirodo, kad Besson tik parašė scenarijų. Luc Besson žinomas iš tokių kino filmų kaip „Penktasis elementas“ ar „Žanda d‘Arc“ šįkart mus nukelia į egzotišką Birmą ir pristato biografinį filmą apie žymiausią šios šalies politikę Aung San Suu Kyi (gavusi Nobelio taikos premiją), kuri 1988 metais iškilo po politinės revoliucijos. Galiausiai politikę labai daug kas palaikė šalyje, bet likimas taip susiklostė, kad galiausiai ji 15 metų praleido savo namuose, jai buvo skirtas areštas.

Nežinau, kaip vertinti juostą. Man ji nelabai patiko. Tokia holivudiško „stailo“, pasakojanti biografinę istoriją, daug masinių scenų... Labiausiai man trukdė žinių stoka, mat, apie pačią politikę nieko nežinau ir nežinojau, sunku palyginti istorinį kontekstą, nes man Mianmaro (Birmos) politika visiškai svetima ir apie ją neturiu jokio žalio supratimo, o tuo labiau nežinau Aung San Suu Kyi biografijos, jos asmenybės, nei kokia ji iš tikrųjų buvo gyvenime, kad galėčiau įvertinti juostos tapatumą su realiu gyvenimu. Tai suprantate, kad žiūrėjimas tapo tarsi paprastos melodramos lygiu su visiškai neidentifikuojamu istoriniu kontekstu, asmenybėmis ir pan. Galiu pasakyti taip – juostą sugadino mano neišsilavinimas, juodumas ir nežinojimas. Tikiu, kad rytiečiai, žiūrėdami šią juostą, pajus labai daug sentimentų ir, žinoma, tie, kurie domisi politika, pačios politikės asmenybe bei asmeniniu jos gyvenimu, kuris neatrodė toli gražu lengvas ir smagus.

Filme man labiausiai patiko pagrindinė aktorė Michelle Yeoh, kuri man pasirodė mažiausiai dirbtina, tokia natūrali, šiek tiek melancholiška, bet graži. Iš to sprendžiu, kad jai visgi pavyko sukurti (atkurti?) šios asmenybės kultą.

Mano įvertinimas: 6/10
kritikų vidurkis: 43/10
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela,