Filmas: "Sąžiningas žaidimas" / "Fair Play"

 Sveiki,

 

Holivudas gali džiaugtis, jog užderėjo ištisa moterų režisierių brigada, kuri nebijo kurti ne tik „moteriško“ kino, bet ir tai, ką paprastai ruošia vyrai režisieriai, tačiau šiandien vargu, ar atspėtum, kas ką sukūrė. Juk šiaip ar taip toji lyčių lygybė darbuose mums, žiūrovams, nelabai ir įdomi. Štai amerikiečių režisierė Chloe Domont šiemet pristatė trilerį „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) (2023), kurį galėčiau įvardyti kaip dar vieną iš „tamsiųjų ofiso“ istorijų, tiesa, šįkart išgalvota. Akcijų paketų supirkimų ir perpardavimo kampanijoje dirbantys Lukas ir Emili iš pradžių beprotiškai įsimyli, netgi nusprendžia, kad laikas susituokti, tačiau vieną dieną šefas vieną iš jų nusprendžia paaukštinti, ir tai yra ne Lukas. Dėl konkurencijos ir nesutarimų pamažu pora ne tik nebekalba apie vestuves, bet ir ima konkuruoti net asmeniniame gyvenime.

 

Filmas turėjo būti geras trileris, o išėjo pusėtina psichologinė drama, kuri ganėtinai, bent jau man, pasirodė primityvoka. Absoliučiai filmas orientuojasi į plėšrųjį kapitalistinį pasaulį, kai protaujantys analitikai taip grobuoniškai trokšta karjeros ir pripažinimo, kad pamiršta savo asmeninę laimę, nes jiems tiesiog įteigta, kad laimė – tai galia, valdžia ir įvertinimas profesinėje srityje. Iš tikrųjų buvo kiek koktu stebėti, kaip pagrindiniai veikėjai veikia iš inercijos, buvo galima nuspėti beveik visus esminius veikėjų elgsenos algoritmus, nes kitaip ir negalėjo būti, kada bendroje darbovietėje vienas, mažiau įvertintas, pavydės kitam. Taip, žinoma, ir įvyksta, tad ir santykiams lemta sužlugti.

 

Filmas neišplėtoja įdomesnių ir sudėtingesnių veikėjų charakterių ir neparodo, neatskleidžia netikėtų perspektyvų. Idėja – parodyti, kaip zulinasi du jauni ambicingi veikėjai ir pamažu vienas kito pradeda nekęsti, yra pats siauriausias ir neįdomiausias kelias, kalbant apie profesinį pavydą. Visą filmą žiūrėdamas nepalioviau galvoti, kodėl toji Emili, kuri taip norėjo, kad pasisektų Lukui, pati nepaėmė ir neatsisakė paaukštinimo? Juk taip mylėjo tą Luką. Ak, tiesa, bet darbą ir pripažinimą visgi labiau. Pakvaišę dėl profesinės sėkmės atrodo ir Emili tėvai, ypač mama, kuri kone patiria orgazmą dėl dukrelės sėkmės. Visa istorija sukasi ne apie kuriamą pačių žmonių laimę, o apie tai, kaip aplinkybės ir išorė kuria veikėjų tariamą laimę. Bet kokia ten gali būti laimė? Pajuodę, kavos prisiurbę kostiumuoti ofiso vyrai ir moterys, kasdien išgyvenantys stresines situacijas, diktatoriaus šefo užgaules ir nuolatos belaukiantys Fortūnos apsireiškimo, atrodo, kad tas trokštamas darbas yra tiesiog net ne svajonė, o prakeiksmas. Pagalvojau: neduok Dieve, dirbti kažką panašaus ir nebeturėti savo privataus gyvenimo. Pagrindiniai aktoriai, manau, emocionaliai perteikė santykius, tačiau tikėjausi sudėtingesnės ir labiau įtraukiančios istorijos, kur pasirinkimai nebūtų tokie primityviai atspėjami, o veikėjai būtų labiau ambivalentiški ir natūralesni.

 

Tiesa: kadangi moteris režisierė, kitokios pabaigos negalėjau tikėtis. Visgi egzistuoja tam tikra režisūrinė lyčių perspektyva, kad ir kaip gražiai kukuotume apie tai, kad menas neturi lyties. Turi. Ypač masinis.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "BlackBerry" / "BlackBerry"

 Sveiki,

 

Žiūrėdamas Matt Johnson režisuotą biografinę dramą su komedijos elementais „BlackBerry“ (angl. BlackBerry) (2023), pamaniau, kad visgi su šiuo filmu pildausi istorinių žinių spragas. Savo gyvenime bandžiau atsekti, kada pirmąkart įsigijau išmanųjį telefoną ir kada pamačiau, kad kažkas iš artimos aplinkos tokiais naudojasi. Visgi atsekiau iki kokių 2007 metų, kai prisiminiau žmones, jau turinčius „braukalus“ su stumdomais ekranais, po kuriais vis dar slėpėsi klavišai, bet tai jau buvo visai kitos kartos telefonai. „BlackBerry“ yra kanadiečių kampanija, kuri pirmoji rinkai pristatė pirmajame dešimtmetyje (apie 2000-2003 metus) mygtukinius telefonus, per kuriuos vartotojai galėjo tikrintis savo elektroninius paštus, o vėliau turėjo prieigą prie interneto ir pakeitė iš esmės viską, ką mes laikome išmaniaisiais telefonais iki Steve Jobso, kuris antrąkart perrašys technologijų istoriją.

 

Visgi „BlackBerry“ tapo didžiausia kada nors Kanadoje realiai egzistavusi kampanija, kuri vien šaliai kasmet uždirbdavo apie 20 milijardų JAV dolerių. Tai didžiulė mega infrastruktūra, technologijų verslas. Pažodžiui BlackBerry reiškia Gervuogę dėl  mažų sėklytes primenančių klavišų, tačiau filme jų proveržis vaizduojamas kaip atsitiktinis ir netikėtas. Kanadiečių gauja, neseniai baigusių technologijų inžineriją, sukasi vienoje nevaldomoje kontoroje ir niekas į juos rimtai nežiūri, kol vieną dieną jie nesudaro sutarties su kanadiečių verslininku ir tikru reklamos bei finansų vilku Jim Balsillie. Pastarasis aptinka tarp finansiškai neraštingų, bet idėjų turinčių nedisciplinuotųjų aukso gyslą ir ją vysto iki maždaug 2010 metų.

 

Tiesą sakant, filmas neįtikėtinas, jis turi ir charakteringų veikėjų, ir istorinių įdomybių. Bet kaip visada mane domina filmo kūrėjų interpretacijos ir tai, kaip žmonėms pateikiama istorinė perspektyva. Iš vienos pusės filmas turi komedijos ir tragikomedijos bruožų. Labiausiai man abejonių kelia būtent komiškai pavaizduoti veikėjai, kurie atsiduria globaliame ir plėšriame pasaulyje, kur galioja atskiri rinkos dėsniai. Dalis informatikų ir technologų, rengiančių naktinių filmų peržiūras, primena vaikigalius, absoliučius bukapročius, neišaugusius iš studentinių alaus ir degtinės vakarėlių. Filme jie vaizduojami kaip lepšiai, o jie sukuria aukštąsias technologijas! Bene įdomiausia filmo dalis yra Jim Balsillie portretas, šis veikėjas apšoriniu būdu sugeba „nusipirkti“ ir parsivilioti aukščiausius technikos inžinierius ir vadybininkus ir „BlackBerry“ paversti mega kampanija. Iš esmės filmas lyg ir dekriminalizuoja kampanijos sudėtingą teisinį nusižengimą. Jim Balsillie, kaip ir galima tikėtis, „nukepa“ ir perdega. Visgi pasidomėjau likusia nepavaizduota istorijos dalimi. Pasirodo, Jim Balsillie visgi netgi po dokumentų nagrinėjimų grįžta į savo postą ir dar išvaldo net kelerius metus, o po to atsistatydinęs tapo garsiu Kanados filantropu ir jokių nuostolių, tik kampanija, kuriai jis vadovavo, buvo lemta užgesti, ji nepajėgė daugiau konkuruoti su kitomis korporacijų siūlomomis technologijomis...

 

Žodžiu, filmas įdomus savomis istorinėmis žiniomis. Visai neseniai matytos ekranizacijos „Tetris“, „Pliušinis burbulas“, kurios nagrinėjo žaidimo pramonės rinkos gigantus, taip ir šis filmas, eina labai panašiais kino manipuliacijos krantais t. y., istorinius verslo žmones perkonstruoja į tam tikrus hiperbolizuotus, neva charizmatiškesnius veikėjus, kurie iš vienos pusės atspindi istorinius faktus, o iš kitos leidžia į visą istoriją žiūrėti tarsi karikatūrinį komiksą. Šiuo atžvilgiu, mano galva, dokumentinis žanras būtų tikresnis kelias į tikrovės suvokimą, negaliu šio filmo adekvačiai vertinti kaip tikrovės atšvaitą ir liudijimą. Bet gal ir nereikia? Juk ir čia netrūksta nuotykių, paradoksų, dirbtinokų personažų, išdavysčių, pakilimų, rizikos ir nuosmukių – dievaži, kaip kokiame indų seriale, bet įdomiame seriale, kuris trunka vos dvi valandas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela