Filmas: "Šypsena" / "Smile"

 

Sveiki,

Ieškodamas „pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile) (2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma, iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera, tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok op. Taigi.

Istorija pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi, tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda regėti piktųjų demoniškų jėgų.

Šiame siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“ klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos, nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.

Kitą vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą, kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito, jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim, detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežiūrėk aukštyn" / "Don't Look Up"

 Sveiki,

 

Vienas labiausiai pasaulyje paskutiniuoju metu aptariamas filmas – „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. Don‘t Look Up) (2021), kurį režisavo daugeliui žinomas ir pripažintas socialinių dramų režisierius Adam McKay. Naujausiame savo filme jis šiek tiek keičia žanrą ir kuria pasaulio pabaigos dramą su absurdiškos komedijos elementais, susikvietęs ryškiausias nūdienos Holivudo žvaigždes ir legendas. Jau vien ką reiškia Meryl Streep, suvaidinusios egocentrikės prezidentės, pasirodymas.

 

Istorija pasakoja apie du mokslininkus, kurie išsiaiškina, kad į Žemės planetą po 6 mėnesių rėšis beveik 10 kilometrų asteroidas. Nuo čia prasideda tikroji komedija, kai pasauliui ir JAV prezidentei mokslininkai bando paaiškinti, jog visiems gresia pražūtis. Iš pradžių pernelyg rimta komedija tampa panaši į nūdienos politikos farsą: žmonės ima abejoti politiniais sprendimais, prie Vyriausybės ir aikštėse rengia pop muzikos pasirodymus, raginama nežiūrėti į kometą, į viršų, nes viskas tėra tik konspiracija. Tuo tarpu rengiami absurdiški bandymai pasiųsti raketą ir pakeisti jos trajektoriją, vėliau – išgręžti ir gauti iš uolienos deimantų. Visos žmonijos išsigelbėjimo pastangos primena mūsų silpnos vyriausybės parodiją. Gal ne tiek parodiją, kas režisieriui pavyko, bet būtent tam tikrą mūsų jau įsigalėjusioje visuomenėje esančius manipuliacijos būdus. Pavyzdžiui, prezidentės ir jo patarėjo kalbos iš tribūnų, per kurias juokiausi, bet visgi susizgribau, jog tokia retorika jau seniai taikoma prieš kiekvieną tragediją ar rinkimus. Žmonių minios, socialinių medijų pokštavimai puikiai pravertė perteikti tą absurdiškai tirpstantį ir varvantį politinį grimą.

 

Kad ir kokia šioji komedija atrodytų nejuokinga, ji išvengia stačios parodijos pačiu taikliausiu būdu – ji tiesiog panaudoja tikrovės atšvaitus. Absurdiškame pasaulyje mes jau gyvename. Kaip veikia karkasinė visuomenė? Netikras vertybes deklaruojanti politika, karai, nesutarimai, reitingai ir iškreiptos vertybės? Filme visa tai vyksta kaip absurdo kakofonija, „Armagedono“ filmo atvirkštinė variacija. Žiūrint tokį filmą kaip „Nežiūrėk aukštyn“, visgi norisi pasakyti, kad kaip gerai, kad tokia niekinga civilizacija, kuriame dominuoja paviršutiniškumas ir vartotojiškumas netrukus išnyks nuo žemės paviršiaus.

 

Režisierius šiuo filmu kritikuoja mūsų įpročius, lengvabūdišką gyvenimo būdą, tuštybę ir empatijos jausmo stygių. Kitą vertus, filmas nesiekia būti tikroviškas, veikėjai vienkrypčiai – daugelis iš jų persmelkti ydų, kurias suformavo karjera, iškreiptos prasmės siekimas. Žinoma, kad ant žemės gyvena ir kitokių žmonių, tačiau filmas nesakyčiau, kad „puola“ nuodėmingąjį žmogų, visgi didžioji filmo idėja yra perteikti pūvančios sistemos pavergtus ir apgautus žmones, kurie elgiasi patikliai kaip avinų banda. Žiūrint į nūdienos vakcinacijos politiką, apgailėtinus Galimybių pasus, mobinguojančius politikus, kai persekiojami abejojantys ir lipdomos antivakserių etiketės, darau prielaidą, kad tas pasaulio pabaigos absurdiškas chaosas jau vienaip ar kitaip vyksta „skaldyk ir valdyk“ politinėje arenoje. Nereikia net kometos. Tu pabandyk nepritarti, suabejoti mokslu, pabandyk nepasitikėti ir tu tapsi „dugnu“, parodijos subjektu. Nors filmas apie pasaulio pabaigą, visgi jis daugiau apie mūsų civilizacijos valdymo ir masinės kultūros paviršutiniškas formas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis juodaodis San Franciske" / "The Last Black Man in San Francisco"

Sveiki, skaitytojai,

 

Po keisto, bet gero filmo „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“ filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe Talbot.

 

Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo pasaulinio karo pastatė jo senelis...

 

Tiesą sakant, istorija tokia nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės. Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną, vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo, kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai, bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų, juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl politinių ir teisinių priežasčių...

 

Visgi psichodelinis hipnozinis bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms, kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu praturtina, o kitu – sugriauna svajones...

 

Sakyčiau filmą reiktų vertinti kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose, nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos kultūriniame zoologijos sode.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela