Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike
Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest
Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę
vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis
filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs,
kas iš to išėjo?
Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll
romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai
kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas
išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja
apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią
madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet
labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek
to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet,
kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia
Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani
motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų
maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik
materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.
Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima
saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o
dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga
moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities
scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų
mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po
tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti
išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia,
nuspėjamas...
Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir
gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo
nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš
filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs,
matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir
aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta
masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais
filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas
apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles,
kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų
toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet
kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir
vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu
pamokymu.
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe,Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Kadrai iš serialo.
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Dar nuo „Amerikietiškos siaubo
istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji
pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už
kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad
siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas
laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched),
kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito
stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai
pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo
manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo
istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“,
ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos
detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią
homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima
sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo
homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters
vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo
žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.
Visgi daugelis baikščių lietuvių
žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy
idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena,
kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne –
veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.
Grįžtant prie paties serialo,
dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“
iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos
versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip
korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir
kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu,
kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo
priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose
serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja
jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson
buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš
ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji
nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.
Visgi turime antraeilių aktorių
būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo
kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir
išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės
vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako.
Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat
šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės
ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu
žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio
detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.
Be to, kad seselei Račed reikia
gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori
pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir
bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja
ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis
gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas
tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy
projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir
homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus
seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių
įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami,
pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba
turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali
pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.
Nepaisant jos tam tikrų psichinių
nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką,
ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir
laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo
pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant
visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės
ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip
visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo
estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada
sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį,
kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir
gražu.
Tikriausiai visi prisimena garsųjį
filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė
ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį
tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir
jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland
garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė
žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy)
(2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger,
pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.
Nekomentuodamas pernelyg siužeto,
pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri
atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa
kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus,
kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu,
kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų
pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip
suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir
dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą –
alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras
tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę
apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti
ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju
geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir
tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai
sužaista iki pat galo.
Visgi filmas atrodo gerokai
dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį,
man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo
šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia
sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo
nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar
vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas,
ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime
tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man
patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau
šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų
ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia –
ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes
veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis
nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi
manau, kad filmas daugeliui patiks.
Po keisto, bet gero filmo „Galvoju,
kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“
filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man
in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe
Talbot.
Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau
jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto
vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija
pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik
nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius
namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti
apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs
sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo
pasaulinio karo pastatė jo senelis...
Tiesą sakant, istorija tokia
nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė
mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės.
Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities
vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir
elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną,
vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo,
kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik
iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad
mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio
atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo
pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus
rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės
įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose
atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas
negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai,
bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo
sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų,
juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl
politinių ir teisinių priežasčių...
Visgi psichodelinis hipnozinis
bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir
jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms,
kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su
knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški
savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai
atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai
vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė
terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia
atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų
sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip
veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu
praturtina, o kitu – sugriauna svajones...
Sakyčiau filmą reiktų vertinti
kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus
paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos
formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai
sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo
retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose,
nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų
draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa
filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą
miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos
kultūriniame zoologijos sode.
Žiūrėdamas
naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American
Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“
nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei
pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu
išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė
Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“
atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius
siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.
Nesuklysiu
sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu
„1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo
klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip
antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“
bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose
vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo
miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų
kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę
jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš
daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas,
bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir
skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš
daugel metų...
Nuo
pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja
laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl
neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas
faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard
Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas,
yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame
sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai
vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera,
kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną
silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“,
kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir
pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.
Prieš
tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių
namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi
pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams
įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės,
tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą
vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5
serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai
siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis
Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.
Tiesą
sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją
atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos,
neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas
orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga
devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos,
todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug
dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis
humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu
farsu.
Kitą
vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų,
istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų
į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno
vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų
gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus
pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis,
yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš
pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus
išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek
atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio
sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį
pasakojimo braižą.
Visgi
nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų
priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių
sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos
galima pažiūrėti.
Buvo
vargo žiūrint antrąjį sezoną puikaus ir kokybe dvelkiančio serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija:
Džianio Versačio nužudymas“ (angl. The
Assassination of Gianni Versace: American Crime Story). Apsunkino tai, kad
serialą pradėjau žiūrėti metų pradžioje, o pabaigiau visai neseniai. Net nebeplanavau
jo pabaigti, tačiau atsidariau ketvirtą seriją ir pažiūrėjau visus likusius epizodus
iki galo ir galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių šių metų serialų tiek
vaidyba, tiek kruopščia režisūra, tiek atmosfera.
Kas
nežino, priminsiu, kad „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ yra paralelinis
projektas šalia „Amerikietiškos siaubo istorijos“ – abu serialus kuria tie
patys režisieriai ir labai juos mėgstu. Šie serialai yra antologiniai,
vadinasi, kiekvienas sezonas yra vis atskira istorija, todėl nesvarbu, kurį
serialą pasirinksite, jums svarbiausia nuosekliai pasirinkti sezoną.
Kai
rodos, „Amerikietiška siaubo istorija“ pradeda pamažu išsikvėpti idėjiškai,
atrodo, kad alternatyvusis serialas apie aštriausiai ir plačiausiai aptariamas
Amerikoje žmogžudystes išgyvena savo pakylėjimą. Geriausias to įrodymas yra
apdovanojimai. Jeigu anksčiau dominuodavo „Amerikietiško siaubo istorijos“
aktoriai, tai dabar vienas iš lyderių tampa šis serialas. Pirmasis sezonas,
tyrinėjęs beisbolo žvaigždės nusikaltimą buvo pritrenkiančios dinamikos ir
įtampos serialas, per kurį aktorė Sarah Paulson pasiekė apdovanojimų rekordą –
stulbinantis vaidmuo susižėrė tuokart visus įmanomus sezono televizinius
apdovanojimus. Ir išties serialas tęsia savo kokybės garantą ir naujame sezone
apie dizainerio Diani Versace nužudymą 1997 metais liepos mėnesį, kai į jį
kulką paleido psichopatas Andrew Cunanan.
Priešingai
nei antrame sezone, kuris buvo labiau ofisinio
stiliaus ganėtinai lokalus erdvės ir susitelkimo mastu sezonas, antrasis atrodo
kur kas spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis. Per devynias serijas papasakojama
daugybė įdomiausių istorijų. Andrew Cunanan – filipiniečių kilmės gėjus
nusikaltėlis, nužudęs ne vieną įtakingą žmogų, nužudo Versaci ir dar apie
savaitę slapstosi nuo pareigūnų. A. Cunanan atskleidžiamas kaip jautrus
vunderkindas, svajojęs materialių gėrybių, pripažinimo ir populiarumo, tačiau
gyvenimo nusivylimai, komplikuoti santykiai su tėvu, serganti silpnaprotyste
motina suformuoja neįtikėtinai žiauraus, ambicingo jaunuolio portretą, kurį
lydi LGBT gyvenimo peripetijos, nesaugus bastymasis, prostitucija... Negana to,
jis dar nužudo ir homoseksualumo neslepiantį legendinį Donatellos Versaci
brolį. Norit to ar ne, šiame sezone ypatingai daug dėmesio skiriama LGBT temai
ir tai nuo to sezonas atrodo tik dar įdomesnis ir spalvingesnis, leidžiantis
suprasti, kokį svarbų vaidmenį kiekviename iš mūsų vaidina seksualinė tapatybė.
Šis sezonas
ganėtinai chaotiškos kompozicijos. Pirmuosiuose epizoduose rodomas D. Versaci
gyvenimas, jo nužudymo istorija, vėliau pasakojama asmeninė žudiko istorija, jo
sudėtinga biografija ir gyvenime nutikę įvykiai, privedę jį prie beprotiškų
radikalių sprendimų. Ypatingas žvilgsnis į aktorius, jų vaidmenys nors kiek
primena ir teatrą, netikroviškumą, tačiau jie paveikia žiūrovą savo manieromis,
atmosfera, netikėtais sprendimais. Aktorius Darren Criss (kurį prisimenate iš
serialo „Glee“ (liet. Choras),
suvaidinęs žudiką A. Cunanan, ką tik atsiėmė „Emmy“, Penelope Cruz, suvaidinusi
Donatella Versaci ir kiti svarbūs vaidmenys, taip pat buvo nominuoti „Emmy“
apdovanojimuose. Išties keista matyti P. Cruz būtent Ryan Murphy projektuose,
nes šiaip aktoriai pas šį režisierių migruoja iš serialo į serialą ir
pasikviesti P. Cruz Donatellos vaidmeniui buvo išties geras sprendimas, juolab,
kad į jos vietą kažkada buvo numatyta pati Lady Gaga, pelniusi „Auksinį gaublį“
už „Amerikietišką siaubo istoriją“. Netikėtas vaidmuo ir atsisklaidžiusiam dalininkui
Ricky Martin.
Man
asmeniškai be puikaus Darren Criss pasirodymo atradimas buvo visai kitas
aktorius, pasirodęs viso labo tik keturiuose epizoduose – Cody Fern, kurį dabar
pradėjau stebėti ir „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ sezone.
Aišku,
būtų galima daug pagyrų pasakyti apie serialo techninius dalykus, apie
laikmečio detales, aktorių supanašėjimą su realiai egzistavusiais žmonėmis (tą
jau rodo čia publikuojamos nuotraukos) – valio grimuotojams, aktoriams ir atrankos
komandai, bet tai tiesiog būtų žodžiai, nes serialas labiau patirties dalykas
ir kai tu jį žiūri nieko per daug nesitikėdamas, jis tave labiau nustebina negu
prisiklausius puikiausių liaupsių.
Labai
rekomenduoju kokybiškų serialų mėgėjams, kurie turi laiko ir noro pasinerti į
nusikaltimus, nepaisydami jokių išankstinių nuostatų nei apie aktorius, nei
apie homoseksualumą ir kt. Jau pradėjau laukti trečiojo sezono, kuris, labai
tikiuosi, kad bus toks pat kokybiškas ir įdomus kaip ir pirmieji du sezonai.
Jau žinoma, kad trečiasis sezonas bus apie uragano „Katrina“ 2005 metų
padarinius ir ten po katastrofos įsivėlusiais mediciniais nusikaltimais. Jau
paskelbta ir apie ketvirtojo sezono užuominas – Bilo Klintono ir Monikos
Levinski seksualinis skandalas, sukrėtęs JAV.
