Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Džudė" / "Judy"

 Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai visi prisimena garsųjį filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy) (2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.

 

Nekomentuodamas pernelyg siužeto, pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus, kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu, kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą – alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai sužaista iki pat galo.

 

Visgi filmas atrodo gerokai dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį, man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas, ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia – ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi manau, kad filmas daugeliui patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Bridžitos Džouns kūdikis" / "Bridget Jones's Baby"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinioji Bridžitos Džouns nuotykių dalis buvo nufilmuota praėjus 11-12 metų nuo paskutiniosios dalies. Daug kas pasikeitė. Netikėtai penkeriems metams visiškai iš filmavimų ir kino pasitraukusi aktorė R. Zellweger grįžo su trenksmu – įsimintiniausiu Bridžitos vaidmeniu filme „Bridžitos Džouns kūdikis“ (angl. Bridge Jones‘s Baby) (2016). Nors kino kritikai filmą jau spėjo pasitikti gana drungnai, aš neslėpsiu savo simpatijų ir pasakysiu, kad tai tikriausiai geriausia šios trilogijos dalis.

Visų pirma prie filmavimo vairo grįžo pirmosios dalies režisierė Sharon Maguire, kuriai tikriausiai ne veltui buvo patikėta vėl kurti, kadangi antroji dalis buvo gerokai pavažiavusi ir neefektyvi. Prie scenarijaus paplušėjo ir „Oskaro“ laureatė Emma Thompson, kuri dar ir sukūrė ginekologės antraplanį vaidmenį. Viskas su šiuo filmu tikrai gerai: juokas, efektas, situacijos, sugrįžusi R. Zellweger ir galima pamanyti, kad patekai ne į kino salę, bet į kažkokį seną gerą vakarėlį. 

Filmo efektyvumą kuria itin šmaikščios situacijos, susietos su pirmąją dalimi – garso takelis, muzikinis festivalis, kuriame švysteli mega britų muzikos žvaigždė Ed Sheeran bei Bridžitos nėštumo kančios. Nors scenarijus laikosi už absoliučiai banalių siužetinių vingių, būdingų įprastoms komedijoms – kas vaiko tėvas?! – tačiau nuo to žiūrėti liūdniau tikrai nėra. Purvas, pamesti batai ir jau gerai atpažįstama kompanija bando ištempti Bridžitą už ausų. Gerai, meilės trikampio istorija, kad ir kokia ji bebūtų, atrodo gerokai neįdomi, nes akivaizdu, ką myli ir kaip elgiasi mūsų mėgstama Bridžita, tačiau visos klaidos, padarytos darbe išties kelia nemenką juoką, ypač toji taikli konferencija su nuogais užpakaliais – galima išties apsiputoti iš juoko...

Iš esmės tai puiki komedija, pilna efektingų situacijų, kurie kelia didelį juoką. Smagu, kad aktoriai po šitiek laiko vėl grįžo į filmavimo aikštelę ir tas metų atotrūkis, manau, dabar išėjo tik dar labiau į naudą. O pabaigoje užminta mįslė dar lyg ir sako, kad šiai trilogijai sustoti negana, tačiau tai tikriausiai jau priklausys ne nuo filmavimo grupės, o nuo pačios rašytojos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns dienoraštis" / "Bridget Jones's Diary"

Sveiki,

Taip jau nutinka su kultinėmis knygomis. Kas paneigs, kad šioji išties buvo ne tokia? Nenuostabu, kad greitai sulaukėme ir ekranizacijos tokiu pat pavadinimu „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (angl. Bridge Jounes‘s Diary) (2001), kuri šiemet dar sulauks ir trečiosios dalies ekranizacijos. Kritikai šiam filmui buvo palankūs, o amerikietiški juokeliai ir beviltiškai besistengiančios moters susirasti tinkamą vyrą pritraukė mases žiūrovų, ir ko čia slėpti, – ypač moterų.

Kad filmas truputį feministinis, tai nieko tokio, nes toks ir visos knygos sumanymas – į viską žiūrėti šmaikščiai ir žaismingai. Visumoje tai išties nebloga komedija, ypač pirmoji filmo pusė tikrai apiberia savo žiūrovą juokeliais ir netikėtai šmaikščiomis situacijomis. Jeigu prisimenate dar vienos kultinės knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), tai šioji irgi vykusi, tik labiau moteriška. Dabar tikriausiai niekas nebenustebintų, jeigu šiandien pasirodytų alternatyvus filmas apie vidutinio amžiaus merginą, kuri žūtbūt nori ištekėti. Tiesą sakant, pasirodo, tačiau iki mano akių retai koks „atplaukia“. 

Visgi tai kultinis filmas apie kultinę Bridžitą su kultine aktore ir aktorių vyrų duetu. Smagus, jausmingas ir įdomus filmas, kuris daugeliui turėtų tikti ir patikti. Džiaugiuosi, kad po šitiek metų pagaliau pavyko pamatyti šį filmą ir, tiesą sakant, likau ne tik kad nenusivylęs, bet ir maloniai prisijuokęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela