Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vonka" / "Wonka"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pasigendu iš savęs entuziazmo žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“ (angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas „Vonka“ nėra kokia išimtis.

 

Iš tikrųjų filmą dar žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip lengva.

 

Iš tikrųjų filmas pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką, aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas: bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės, smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku, filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Meškiukas Padingtonas 2" / "Paddington 2"

Sveiki,

Po itin man patikusio „Meškiuko Padingtono“ pirmosios dalies ilgai netrukau ir griebiau dar geriau įvertintą antrąją šio kokybiškai šmaikštaus ir visai šeimai skirto filmo dalies – „Meškiukas Padingtonas 2“ (angl. Paddington 2) (2017). Nors ir be Nicole Kidman šįkart filmas dar geriau įvertintas, tad nekantravau pasinerti į juokingus nuotykius ir pasikrauti teigiamos energijos ir peno.

Visgi filmas silpnesnis už pirmąją dalį ir nesvarbu, kaip bevertintų kino kritikai. Siužetiškai filmas kiek išsikvėpęs ir perėjęs prie detektyvinių vingių, meškiuko Padingtono gyvenimo Londone kasdienybės. Čia atsiranda naujas nedorelis, kurį suvaidina H. Grant visus nustebinęs savo senatvine išvaizda – nieko nepadarysi, sensta mūsų aktoriai, tokia jau laiko galia ir toks tas gyvenimas. Visgi kaip tik dėl tos knygos vagystės jau viskas toliau daugiau ar mažiau nuspėjama – kalėjimas, naujos pažintys, tiesos ir tvarkos atstatymas... Tiesą sakant, siužetinė šabloninė linija labiausiai ir trikdė, nes lyginant su pirmąja dalimi, filmas atrodė kiek nugesintas, stokojantis originalumo, kadangi visos kortos, toks jausmas, jau buvo ištrauktos pirmojoje dalyje, kurioje dokumentinio filmo pagrindu kūrė išties neįprastai šmaikščią atmosferą, neprarasdami ir formos bei raiškos.

Nepaisant, kad filmas siužetiškai paviršutiniškas ir nuspėjamas, manau, jis kaip antroji dalis tiesiog susižiūrės visai neblogai. Tiesa, po tokio ritimosi šiek tiek atgal, nebenorėčiau, kad būtų kuriama trečioji dalis, nes pirmoji dalis, palikusi tikrai gerą įspūdį, neturėtų būti užgožta lūkesčių nepateisinančiomis kitomis dalimis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dienos pėdsakais" / "Dienos likučiai" / "The Remains of the Day"

Sveiki, 

Britų režisierius James Ivory tikrai talentingas britų režisierius, kurio filmai visada verčia suklusti. Jo darbai „Morisas“ (1987), „Hawards Endas“ (1992) yra tikri perliukai. Filmas „Dienos pėdsakais“ (angl. The Remains of the day) (1993) yra vienas geriausių režisieriaus darbų, nominuotas net aštuoniems „Oskarams“, tačiau nepelnė nė vieno. Bet kokiu atveju, tai tikrai vertas dėmesio kino perliukas ir puiki japono rašytojo Kazou Ishiguro romano „Dienos likučiai“ ekranizacija.

Tiesą sakant, man asmeniškai įdomesnis siužetine prasme filmas buvo „Hawards Endas“ nei šis filmas, nes ten daugiau intrigos, netikėtų siužetinių posūkių, o „Dienos pėdsakai“ kai kam gali pasirodė preciziškai snobiškas, kuriame nėra ryškių įvykių, tačiau filmas vienas iš tų puikių perliukų, kaip subrandintas geras vynas – tikriems kino gurmanams. Visų pirma reiktų paminėti, kad tai subtilus filmas, kur žmonių santykiai XX amžiaus pradžioje vis dar reiškiasi itin aristokratiškai. Tarnų dvaro pasaulyje rezgasi itin sudėtingi tarpusavio santykiai, paveikti atsidavusios tarnystės, principų, kultūros taisyklių. Itin preciziškas tarnų ir namų ūkvedžių pasaulis beregint priminė kritikų išliaupsintą serialą „Dauntono abatija“ – panašus laikotarpis, kostiumai, manieros, etiketo taisyklės.

Kur šios istorijos skaudžioji tragedija? Jos tik pilna nuvaškuotose grindyse ir nušveistame sidabre, kad šiandien žiūrint net skaudu, kaip žmogiškumą įveikia pareigos ir prestižas. Tai luošina pagrindinius veikėjus, juos skaldo, jie pasmerkti meluoti sau. Tai išties vykęs filmas, vykęs scenarijus ir, žinoma, aktoriai. Emma Thompson kaip visada nepriekaištinga, didelį talentą demonstruoja veteranas Anthony Hopkins, atlikęs pagrindinį vaidmenį ir tapęs vienu didžiausiu režisieriaus aktorių kituose projektuose. Aktorių meistriškumas, atidi režisūra, puiki medžiaga leido filmą išvystyti į itin subtilią neįmanomos meilės istoriją, kur vergiški principai sugriauna laimę. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela