Spektaklis "Taip gimė žvaigždė", režisierius Mykolas Vildžiūnas

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu didelis komercinio teatro gerbėjas, retai kada būna, kai pasitaiko išties geras, originalus miuziklas ar muzikinio pobūdžio spektaklis, tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, todėl patraukiau šį rudenį į režisieriaus Mykolo Vildžiūno pastatytą muzikinį spektaklį „Taip gimė žvaigždė“.

 

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad čionai nebus originalaus scenarijaus, nes prieš dešimtmetį per pasaulį populiariai buvo rodomas itin ašaringas ir jautrus Bradley Cooper filmas tuo pačiu pavadinimu. Aišku, pats B. Cooperis, kuris atliko drauge pagrindinį vaidmenį filme su Lady Gaga gana pakeitė pirminį scenarijaus variantą, sudėdamas visiškai kitus emocinius akcentus, lyginant su ankstesnėmis ekranizacijomis (Cooperio jau buvo, berods, ketvirtoji versija). Na, o 1950-ųjų filmas „Viskas apie Ievą“ pasakoja apie dramatiškus teatro užkulisius, senstančią teatro divą ir klastingą, jauną bei kuklią gerbėją Ievą, kuri manipuliacijomis bando užimti jos vietą. Lietuvių dramaturgė Marija Juzentavičiūtė kryžmina šiuos du siužetus, kurdama dar vieną hibridinį variantą, šįkart mūsų šalies žiūrovams.

 

Spektaklis išėjo, deja, labai drungnas ir sausas. Nepaisant to, kad plakatas žada tikrai ekranuose ir kartais puikiuose spektakliuose matomi dainingi ir šarmingi aktoriai, tokie kaip Jokūbas Bareikis ar Lina Rastokaitė, šis spektaklis pasirodė ir mėgėjiškas, ir pritaikytas paviršutiniškiems masinio kultūrinio renginiams. Nepatiko ir neįtiko man šįkart šio scenarijaus realizavimas, nors daug ką galima atsekti iš filmo „Taip gimė žvaigždė“ siužetinių linijų, šį bei tą iš „Viskas apie Ievą“, tačiau spektaklis duobėtas ir sunkiai įsivažiuoja.

 

Ilgas preliudas. Spektaklis trunka apie dvi valandas, tačiau per pirmąją valandą nuskamba vos keli kūriniai ir toli gražu ne pirmo įdomumo ir skambumo, neskaitant Edith Piaf garsiojo kūrinio. Žinoma, spektaklis lyg ir atsisako kabareto, fejerverkų, tačiau probleminė linija išryškinta tokia lėkšta, kad, sakyčiau, spektaklį būtų šiek tiek išgelbėję, jeigu viskas būtų ne taip patetiška, o tiesiog gerai perspausta parodija. Žiūrovas būtų pasijuokęs, dabar skaudžios draminės temos (neišsipildžiusios divos lūkesčiai, gęstantis populiarumas, aktorių alkoholizmas, nesveikos ambicijos, brolių nesantaika, socialinių tinklų spaudimas ir konkurencija) ėmė ir praėjo labai neįtaigiai, tarsi šyptelint puse lūpų, galbūt dėl to, kad buvo bandoma suderinti dramatizmą su santūriu humoru. Išėjo gan prėska.

 

Jaunoji aktorė ir dainininkė Paula Valentaitė priminė Pelenę (gal toks sumanymas?), labai vientisas, pernelyg plokščias personažas, nors tas kelias dainas išties sudainavo emocingai ir paveikiai, salė nuščiuvusi klausėsi, tačiau nebuvo jokio evoliucionuojančio personažo, visi veikėjai karkasiniai, aiškūs nuo pirmųjų ant scenos pasirodymo minučių iki pat pabaigos. Nieko tikriausiai pernelyg ir nereikia tikėtis, nes toks akivaizdus populiariojo teatro žanras, kuris su aukštuoju teatru, jeigu tokius išskirsime ir turite kokių nors lūkesčių, nelabai ką turi bendro. Ne visi iš šio plakato dalyvavo sąstate, tad nusiteikite išvysti kai kada (nes dabar, kai rašau, vyksta intensyvios gastrolės), jog galbūt išvysite nebūtinai tuos aktorius, kurių tikitės.

 

Nenoriu sakyti, kad viskas šiame spektaklyje buvo abejotino lygmens ir jame stigo tiek geresnio siužeto, įdomesnių personažų, sceninių sprendimų, scenarijaus, tačiau nemeluosiu bent sau, kad asmeniškai stigo beveik visko. Kaip žanriniam spektakliui stigo balanso tarp vaidybinių dalių ir muzikinių numerių. Dažnai išeidavęs Jokūbo Bareikio veikėjas su gitara iliustratyviai pastygindavo, bet neuždainuodavo, nes nucimpindavo tiesiog nieko neveikdamas į kampą atsigerti viskio (kas čia per mokyklinio spektaklio sprendimai?). Kaip žanriniam spektakliui su pavadinimu „Taip gimė žvaigždė“ akcentai tam tikri, sakyčiau, neaiškūs arba neišpildantys spektaklio pavadinimo. Spektaklyje proporcingai įdomesnė buvo Rastokaitės veikėja, kuri praranda savo divos statusą, o ne pernelyg kukli užgimusi naujokė, tad gal spektaklis galėjo būti „Taip užgęsta žvaigždė“? Nežinau. Ir iš to, kad aktoriams nereikėjo išeiti antrąkart nusilenkti, manau, suprato tiek jie, tiek publika, jog žvaigždė užgimė tik iš to, kaip gražiai pabaigoje padainavo atlikėja Paula Valentaitė. Spektaklis, sakyčiau, skirtas tokiai publikai, kuri nekelia jokių aukštų reikalavimų spektakliams.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Piktoji" / "Wicked: Part 1"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai metų pabaigoje pasirodęs miuziklas, kuris remiasi „Ozo šalies burtininko“ pasauliu ir kai kuriais veikėjais manęs pasižiūrėti į kino salė neatvedė tik pustrečios valandos trukmės juostos ilgumas, nors filmą jau tada daugelis kino kritikų aptarinėjo palankiai, o ir paprasti žiūrovai negailėjo liaupsių. Bet yra vasara, per kurią galima sužiūrėti praleistas komercines juostas ir šįkart apie Jon M. Chu režisieriaus sukurtą, sakyčiau, šeiminiam žiūrėjimui muzikinę pasaka „Piktoji“ (angl. Wicked: Part 1) (2024). Taigi, pirmoji „Piktosios“ dalis, tad jau šių metų pabaigoje laukia antroji epopėjos dalis.

 

Istorija pasakoja apie Ozo šalies provincijoje gyvenančią ir per atsitiktinumą gimusią Elfabą, kuri išsiskyrė dėl savo neįprastos smaragdinės žalios odos spalvos ir netikėtomis magiškomis galiomis, kai ši supyksta ir pajunta neteisingumą. Nuo vaikystės nemėgstama tėvo, kaltinama ir gėdinama aplinkinių dėl savo odos spalvos ir nesuvaldomų magiškų galių, ji auga gan atsiskyrusi, įnikusi į knygas ir pan. Vieną dieną jos jaunesnioji sesuo įstoja į koledžą, o ji turi lydėti savo sesę, nepaisant aplinkinių patyčių. Netikėtas incidentas leidžia ir jai pačiai įstoti į burtininkų mokyklą ir šitaip ji įsitvirtina viename kambaryje ne su seserimi, bet pačia populiariausia mergina Galinda, kuri taip pat be proto nori išmokti kerėti, tačiau laikosi princesės jautruolės ir viliokės įvaizdžio...

 

Žodžiu, šioje istorijoje nuolat dainuojama, nekenčiama, susitaikoma, demonstruojamos atviros vertybės ir mažos niekšybės, užsimezgusi trapi draugystė, svajonės ir kova už silpnuosius. Filme nusifilmavo aksominio ir stipraus balso atlikėja Cynthia Eviro, pastaroji ir atliko Elfabos piktosios vaidmenį, o jos antigoniste tapo populiarioji JAV atlikėja Ariana Grande, suvaidinusi Galindą. Gražuolės ir pabaisos principas – populiariausia ir nepopuliariausia mokyklos merginos gyvena viename kambaryje. Skiriasi ir personažų vertybiniai nuostatai, laikysena, kol vieną dieną į mokyklą neatvyksta iš tolimos karalystės studijuoti gražuolis Fijero (aktorius Jonathan Bailey). Deja, jis iškart „atitinka“ gražuolei Galinda... Tačiau filmas neapsiriboja vien tik meilės konkurencijos istorija, nes akivaizdu, kad čia pridėta ir kur kas daugiau probleminių situacijų ir politinių aliuzijų į mūsų tikrovę. Pvz., neįmanoma nesuprasti, kad žalia Elfabos spalva ir socialinis jos atstūmimas kalba apie šių dienų rasizmą, o kalbančių gyvūnų pašalinimas iš profesūros ir apskritai iš žmonių pasaulio rodo diktatūrinės galios ir politinius susidorojimus su apskritai kitokios tautinės tapatybės žmonėmis ir tų žmonių idėjų įvairove.

 

Visame tame prastėjančiame Ozo šalies politiniame laikotarpyje turime tik vienintelę Elfabą, kuri elgiasi teisingai, kalba ir nori padėti dėl galios būti empatiška. Visi kiti yra patikli pilka masė, politiškai neraštingi, pasiduodantys ir silpni prieš autoritetus ir diktatūrines valdžios apraiškas. Norisi tikėti, kad Elfaba bus labiau evoliucionuojanti, tačiau šiame filme ji ištikima nuskriaustųjų ginėja, tiesmuka ir elementari. Akivaizdu, kad Ozo šalyje nepaklusus jai uždedama piktadarės kaukė, kad dar labiau jos bijotų ir šalintųsi. Štai taip sistema susidoroja su mąstančiais, empatiškais ir pokyčių trokštančiais žmonėmis, o piktosios raganos įvaizdis tėra tik propagandinis manipuliacinis įrankis. Bet „Piktojoje“ visas politinis mūsų pasaulio atšvaitas perteikiamas, sakyčiau, taip suprantamai ir akivaizdžiai moralizuojant ilgose teatralizuotose scenose, kad atitinka visus standartinius pasakos-miuziklo žanrinius kanonus.

 

Kita vertus, dainos ir istorija surežisuotos taip spalvingai ir dailiai, kad nekyla jokios abejonės, jog stereotipinis kūrinys yra gerai apgalvotas ir pritaikytas masiniam kokybiškam reginiui. Geri aktorių balsai, šokiai, gėrio ir blogio kova kuriama nepasitelkiant nieko naujo, todėl filmas kažkiek panašus į Burtono serialą „Trečiadienė“, filmą „Gėrio ir blogio mokykla“ – konceptas labai panašus: blogiems ir tamsiems veikėjams metas suteikti pateisinimą ir žmogiškumą, paaiškinti ir atleisti jų niekšybes parodant pateisinančias priežastis. Argi tai ne blogiukų aukso amžius kine?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vonka" / "Wonka"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pasigendu iš savęs entuziazmo žiūrėti spalvingas visai šeimai skirtas kino juostas, tad neatsilikdamas nuo mados stengiuosi bent jau iš inercijos pažiūrėti vieną kitą komercinį naują filmą, kad žinočiau, kas dedasi dabarties kino pasaulyje. O dedasi tai... kad nieko nauja jame iš tikrųjų nevyksta. Režisierius Paul King pateikė dar vieną praėjusio amžiaus vidurio perdirbinį apie šokolado fabriko įkūrėją, t. y. „Vonka“ (angl. Wonka) (2023). Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek kine vyksta senų dalykų atnaujinimas, perkūrimas, idėjų perrašymai ir miuziklas „Vonka“ nėra kokia išimtis.

 

Iš tikrųjų filmą dar žiūrėjau ir dėl garsiausių aktorių, kurie čia pasirodo. Aktorius Timothée Chalamet, suvaidinęs Vonką, prisipažino, kad filme nors viskas atrodo labai lengva ir svaiginančiai, tačiau niekada filmavimo aikštelėje nėra dirbęs sunkiau, nei prie Vonkos vaidmens. Tai liudija, kad komercinis filmas nors ir smagus bei pilnas klišių, tačiau jį padaryti gerai ir kokybiškai nėra taip lengva.

 

Iš tikrųjų filmas pavykęs. Negaliu palyginti su ankstesne versija, tačiau, manau, išlaikytas tas pats pasakos ir miuziklo motyvas. Vonka atvyksta į miestelį trokšdamas tiesiog žmonėms gaminti šokoladą ir teikti džiaugsmą. Išmokęs iš savo mamos šokolado recepto gudrybių, jis ima konkuruoti su miesto šokolado kartelio baronais, kurie Vonką, aišku, nori išstumti iš rinkos kaip priešą. Įdomus ir komiškas motyvas: bažnyčios kunigas savo išpažinčių budelėje turi slaptą liftą į požemius, kur ir įkurtas Ostino Paverso vertas blogiukų šokoladų bunkeris. Lengvos dainelės, smagūs ir spalvingi karnavališki veikėjai tiesiog perteikia viso filmo gana paprastą vienos linijos ir minties filmo esmę: geriausias ir skaniausias šokoladas yra tas, kuriuo gali nuoširdžiai pasidalyti su kitais, nes tik draugystė, pagarba ir meilė suteikia šokoladui papildomo ypatingo skonio. Aišku, filmas, nors ir maskaradinis, jis puikiai tinka šeimoms, ypač mažiesiems, bet jis visgi nišinis, nes pagal savo žanro specifiką (blogiukai prieš geruosius) yra nišinis ir skirtas masėms, tad nereiktų ieškoti kokio nors stebuklingo išskirtinumo, užtenka tiesiog juoktis ir mėgautis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Velnio nuotaka" (pagal Kazio Borutos "Baltaragio malūnas")

Sveiki,

Šabloniškai pradėsiu niekam jau nebepristatomą, nes puikiai visiems žinomą, tačiau retesniam mačiusiam iš jaunosios kartos žiūrovų – Lietuvos kino klasika tapusį pirmąjį ekranizuotą miuziklą „Velnio nuotaka“ (Devil‘s Bride) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Pirmasis miuziklas buvo nufilmuotas Lietuvos kino studijos 1973 metais ir jam tuokart scenarijų parašė vienas didžiausių literatūros XX a. antrosios pusės, mano supratimu, eruditų ir šviesuomenininkų – Sigitas Geda.

Šiandien jau ne kartą scenoje esame sulaukę perkūrimo, spektaklių, muziklų ir dramų, tačiau už ką žinome vieną skaitomiausių mokyklinėje programoje kūrinių „Baltaragio malūnas“, tai dėl to tikriausiai reiktų iš dalies dėkoti Arūno Žebriūno ekranizacijos versijai „Velnio nuotaka“. Istorija pasakoja apie Paudruvės krašte gyvenantį Baltaragį, kuriam gimė dukrelė Jurga, tačiau Baltaragis sudarė sutartį su vietos velniu, išvarytu angelu iš rojaus, todėl jis niekaip negalįs ištekinti savo dukros... Po daugel metų atsiranda toks puikuolis Jurgis Girdvainis, kuris visgi ryžtasi pralaužti ledus ir lekia puikiausiais žirgais pasipiršti Jurgai. Miuziklas iš esmės tiek pasakojimo pobūdžiu, tiek struktūra šiek tiek skiriasi nuo K. Borutos knygos. Visų pirma filme girdime daugiau minorinių dainų, kas šiandienos jaunajam žiūrovui sunku ištverti, tad apysaka atrodo vietomis kur kas dinamiškesnė. Gal tiesiog pats miuziklo žanras, kai atliekama kokia arija nelabai tinkamas staigiems įvykiams vystyti, tad tokios dainos, kai Vaivos Mainelytės atliekamos Jurgos veikėja dainuoja: „Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man gera, kas ten daros...“ apskritai bendrame kontekste atrodo labai gyvai.

Taip pat absoliučiai skiriasi romano ir filmo pradžia ir atomazga. Filme ji misterinė, pasakojama apie dangaus karalystę, kada Dievas ištremia bloguosius angelus ir nuridena nuo kalnų į ežerus. To romane nėra, tačiau toji misterinė scena viena įspūdingiausių filme, nes ji apgaubta trankios tuometinės muzikos ir, žinoma, jau užgimstančios sovietinės, jeigu taip galima išsireikšti, hipių dvasios. Manau, filmui dabar reiktų kuo didesnės rekonstrukcijos. Gal net naujo pastatymo, kuris būtų prieinamas mokiniams ir visiems kitiems? Štai rusų filmas „Baubas“ pagal Gogolį jau turi ne vieną versiją, tad kodėl mes negalime savų tautosakinių velnių „pagerbti“?

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:8.7

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visas tas džiazas" / "All That Jazz"

Sveiki, skaitytojai,

Senų filmo peržiūros daugiau ar mažiau visada malonios, nes laukia daugiau malonios staigmenos, nei nemalonios. Panašiai nutiko ir per LRT kultūros kanalą rodytu filmu „Vistas tas džiazas“ (angl. All That Jazz) (1979). Kažkada džiazas buvo laikoma velnio muzika, šiandien jau elitinė muzika. Filmo pavadinimas lyg ir sufleruotų apie spalvingą ir karnavališką miuziklą, tačiau tai kur kas įmantresnė ir sudėtingesnė istorija, apdovanota net keturiais „Oskarais“.

Miuziklų jau istorijoje būta pačių įvairiausių, šis išskirtinis pasirodė ne vien tik puikiais aktoriais, ypač Roy Scheider, kuris itin atsidavusiai atliko kūrybinės depresijos kamuojamą režisierių. Filme švysteli ir dar visai jaunutė genialioji Jessica Lange, kuri įkūnija svajonių nuotaką – pačią mirtį. Na, šis filmas pačiam režisieriui tapo pranašišku, nes po jo premjeros jis staiga mirė, kaip ir pagrindinis filmo veikėjas. Tiesą sakant, filmas įmantriai ir dinamiškai sukonstruotas – bravo operatoriams, kurie pasistengė, kad kadrai tiesiog šokinėtų kaip per tikrą miuziklą. Pati istorija-scenarijus vėlgi vertas pagyrimų: depresija, tabletės, neištikimybė, seksas... Teatro bohemos dvasia ir tuo pačiu kūrybinė bedugnė – gera atmosfera, bet tikriausiai filmas stipriausias savo vidinėmis žmogaus pajautų atvaizdavimo galiomis. Intensyvus veikėjo dvasinis šuolis, priartėjimas prie mirties, pasąmonės žaismė, kai teatras įgauna simbolinės jėgos ir paverčia žmogaus protą vidiniu žmogaus teatru: tai, kas atsikartoja scenoje, vyksta ir pagrindinio veikėjo vaizduotėje arba teatras tiesiog ima atkartoti patį gyvenimą. Visomis prasmėmis šis miuziklas dar yra ir siurrealistinis filmas, kokį mėgo didieji aštunto dešimtmečio režisieriai, kur daug simbolių, didelėmis pastangomis bandoma išgauti emocinių efektų, todėl siekiama kadruose aštrumo, originalių simbolių, žiūros ir raiškos būdų ir visa tai tinka „Visas tas džiazas“ filmui.

Manau, kad filmas išties įtraukiantis, ekspresyvus, nenuviliantis tikrojo gurmano. Šiaip ar taip geri aktoriai, intensyvi dinamika, daugiasluoksnis simbolinis pasakojimas parodo galbūt tą siaubą karnavališkosios mūsų kultūros už visų blizgučių slypi ir mūsų egzistencinis siaubas. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Muzikos garsai" / "The Sound of Music"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Muzikos garsai“ (The Sound of Music) (1965) yra tikriausiai vienas žinomiausių komercinių miuziklų pasaulyje, kurį, kaip teigia kino almanachas „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, labai lengva sukritikuoti. Nepaisant savo filmo lengvumo, perdėto naivumo, kuris trykšte trykšta per vienuole norinčią tapti Mariją, filmas išlieka labai gyvas, judrus, cirkuliuojantis. Beveik tris valandas trunkanti juosta man nepabodo, atvirkščiai, kuo toliau, tuo tapo įdomiau, ką šįkart man pateiks kino klasika.

O kino klasikoje galima aptikti pačių įdomiausių dalykų. Šis lengvas gardėsis tapo ilgu tįstančiu irisu, kad užčiaupė mano kartais priekabią burną ir leido tiesiog mėgautis. Neretai pagrindinis personažas priminė Pepę Ilgakojinę arba linksmų telenovelių serialus, kada jaunatviškos neprofesionalės auklės tampa tikra namų siela ir atgaiva, užsitarnavusi vaikų prielankumą ir pripažinimą. Ilgas, gal kiek užtęstas siužetas, nors aš užtęsimo, tiesą sakant, nepajutau, panardino į klasikinę meilės istoriją be bučinių ir erotikos, kur romantika mėnesienoje savaime suranda kelią į žmonių simpatijas ir širdį... Ypatingai gražūs aktoriai, puikus Julie Andrews pasirodymas, kuris buvo įvertintas „Oskaro“ nominacija.

Po šio filmo ir vėl nenoriu nusigręžti nuo kino klasikos, nes tų dienų kine yra užkonservuota tai, ką nūdienos kine vadiname štampais ir atgyvenomis, tačiau 1965 metų juostoje jie tiesiog išsilydo ir nieko nebematai, viskas eina ir sukasi kaip kokiame spektaklyje. Žavus miuziklas „Muzikos garsai“ per pusę amžiaus padarė nemenkos įtakos ne tik kitiems miuziklams, kurie bandė atkartoti „Muzikos garsų“ išgauto gyvybingumo ir grožio, bet ir paveikė kai kurių garsių dainininkų gyvenimus, atvedė juos į sceną.

Man filmas tiko ir patiko, paliko tikrai labai geras emocijas ir įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDB: 8.0

Jūsų Maištinga Siela