Spektaklis "Taip gimė žvaigždė", režisierius Mykolas Vildžiūnas

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu didelis komercinio teatro gerbėjas, retai kada būna, kai pasitaiko išties geras, originalus miuziklas ar muzikinio pobūdžio spektaklis, tačiau, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano, todėl patraukiau šį rudenį į režisieriaus Mykolo Vildžiūno pastatytą muzikinį spektaklį „Taip gimė žvaigždė“.

 

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad čionai nebus originalaus scenarijaus, nes prieš dešimtmetį per pasaulį populiariai buvo rodomas itin ašaringas ir jautrus Bradley Cooper filmas tuo pačiu pavadinimu. Aišku, pats B. Cooperis, kuris atliko drauge pagrindinį vaidmenį filme su Lady Gaga gana pakeitė pirminį scenarijaus variantą, sudėdamas visiškai kitus emocinius akcentus, lyginant su ankstesnėmis ekranizacijomis (Cooperio jau buvo, berods, ketvirtoji versija). Na, o 1950-ųjų filmas „Viskas apie Ievą“ pasakoja apie dramatiškus teatro užkulisius, senstančią teatro divą ir klastingą, jauną bei kuklią gerbėją Ievą, kuri manipuliacijomis bando užimti jos vietą. Lietuvių dramaturgė Marija Juzentavičiūtė kryžmina šiuos du siužetus, kurdama dar vieną hibridinį variantą, šįkart mūsų šalies žiūrovams.

 

Spektaklis išėjo, deja, labai drungnas ir sausas. Nepaisant to, kad plakatas žada tikrai ekranuose ir kartais puikiuose spektakliuose matomi dainingi ir šarmingi aktoriai, tokie kaip Jokūbas Bareikis ar Lina Rastokaitė, šis spektaklis pasirodė ir mėgėjiškas, ir pritaikytas paviršutiniškiems masinio kultūrinio renginiams. Nepatiko ir neįtiko man šįkart šio scenarijaus realizavimas, nors daug ką galima atsekti iš filmo „Taip gimė žvaigždė“ siužetinių linijų, šį bei tą iš „Viskas apie Ievą“, tačiau spektaklis duobėtas ir sunkiai įsivažiuoja.

 

Ilgas preliudas. Spektaklis trunka apie dvi valandas, tačiau per pirmąją valandą nuskamba vos keli kūriniai ir toli gražu ne pirmo įdomumo ir skambumo, neskaitant Edith Piaf garsiojo kūrinio. Žinoma, spektaklis lyg ir atsisako kabareto, fejerverkų, tačiau probleminė linija išryškinta tokia lėkšta, kad, sakyčiau, spektaklį būtų šiek tiek išgelbėję, jeigu viskas būtų ne taip patetiška, o tiesiog gerai perspausta parodija. Žiūrovas būtų pasijuokęs, dabar skaudžios draminės temos (neišsipildžiusios divos lūkesčiai, gęstantis populiarumas, aktorių alkoholizmas, nesveikos ambicijos, brolių nesantaika, socialinių tinklų spaudimas ir konkurencija) ėmė ir praėjo labai neįtaigiai, tarsi šyptelint puse lūpų, galbūt dėl to, kad buvo bandoma suderinti dramatizmą su santūriu humoru. Išėjo gan prėska.

 

Jaunoji aktorė ir dainininkė Paula Valentaitė priminė Pelenę (gal toks sumanymas?), labai vientisas, pernelyg plokščias personažas, nors tas kelias dainas išties sudainavo emocingai ir paveikiai, salė nuščiuvusi klausėsi, tačiau nebuvo jokio evoliucionuojančio personažo, visi veikėjai karkasiniai, aiškūs nuo pirmųjų ant scenos pasirodymo minučių iki pat pabaigos. Nieko tikriausiai pernelyg ir nereikia tikėtis, nes toks akivaizdus populiariojo teatro žanras, kuris su aukštuoju teatru, jeigu tokius išskirsime ir turite kokių nors lūkesčių, nelabai ką turi bendro. Ne visi iš šio plakato dalyvavo sąstate, tad nusiteikite išvysti kai kada (nes dabar, kai rašau, vyksta intensyvios gastrolės), jog galbūt išvysite nebūtinai tuos aktorius, kurių tikitės.

 

Nenoriu sakyti, kad viskas šiame spektaklyje buvo abejotino lygmens ir jame stigo tiek geresnio siužeto, įdomesnių personažų, sceninių sprendimų, scenarijaus, tačiau nemeluosiu bent sau, kad asmeniškai stigo beveik visko. Kaip žanriniam spektakliui stigo balanso tarp vaidybinių dalių ir muzikinių numerių. Dažnai išeidavęs Jokūbo Bareikio veikėjas su gitara iliustratyviai pastygindavo, bet neuždainuodavo, nes nucimpindavo tiesiog nieko neveikdamas į kampą atsigerti viskio (kas čia per mokyklinio spektaklio sprendimai?). Kaip žanriniam spektakliui su pavadinimu „Taip gimė žvaigždė“ akcentai tam tikri, sakyčiau, neaiškūs arba neišpildantys spektaklio pavadinimo. Spektaklyje proporcingai įdomesnė buvo Rastokaitės veikėja, kuri praranda savo divos statusą, o ne pernelyg kukli užgimusi naujokė, tad gal spektaklis galėjo būti „Taip užgęsta žvaigždė“? Nežinau. Ir iš to, kad aktoriams nereikėjo išeiti antrąkart nusilenkti, manau, suprato tiek jie, tiek publika, jog žvaigždė užgimė tik iš to, kaip gražiai pabaigoje padainavo atlikėja Paula Valentaitė. Spektaklis, sakyčiau, skirtas tokiai publikai, kuri nekelia jokių aukštų reikalavimų spektakliams.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela